Genovaitė Mačiūtė

  • Svetainė
  • Skaitiniai
  • Kalba
  • Svarstymai
  • Paskaitos
  • Nuotraukos

Gyva Lietuvos dvasia

9/16/2010

0 Comments

 

Lietuvos krepšininkų pergalės pasaulio čempionate – jau praeitis. Mintys sukasi ne apie sportą – blykstelėjusi tautos dvasia ramybės neduoda. Kaip ją pakurstyti, kad ilgiau pabūtų, kad neužgestų, nuo automobilių nuėmus trispalves, sportininkams išvažinėjus po klubus, funkcionieriams atseikėjus varganas premijas.

Tie vyrai – kaip Darius ir Girėnas, apie Lietuvą pasauliui pranešti pasiryžę, tarsi atgręžė mus pačius į save. Žiūrėkime, džiaukimės, didžiuokimės. Mes ne maži. Lietuva, tėvynė mūsų – juk ne ta vis įžūlėjanti valdininkijos armija, ne politikai su savo partijomis. Mūsų Lietuva – neužgesinama tautos dvasia. Ta pati, kuri degė Žalgirio mūšio lauke, kuri sutelkė į Vasario 16-ąją tautą atvedusius savanorius ir kuri išdidiems Lietuvos vyrams švietė pokario miškuos.

Šiandieną jaunus žmones ta dvasia iš sočiausių amerikų parveda savon žemėn, kad lietuviais augtų jų vaikai. Krepšininkų atkaklumu, orumu ir stiprybe ji prabyla.

Kokie apgailėtini Lietuvos dvasios šviesoje atrodo besistengiantys „būti su tauta“ ir besilankstantys Rytams ar Vakarams. Jie nežino, ką daryti su ta dvasia? Nei ją parduosi, nei privatizuosi – žybtels ten, kur nė nesitikėjai. Jiems keista, kad ir beviltiškomis sąlygomis ją kurstančių iš kažkur vis randasi ir kad negęsta tautos orumas.
0 Comments

Su Vaižgantu gyvenkim

9/20/2009

1 Comment

 
Per Lietuvą keliauja saulėtas ruduo. Kaip gamtos dovana spindulingajam mūsų Vaižgantui 140-ųjų sukaktuvių proga. Bibliotekų parodų lentynose jau išrikiuoti ir skaitytojų dėmesio laukia literatūros klasiko raštai. Tarsi priartėja šviesusis kunigas ir dairosi į mus – su juo ar be jo mes gyvenam? Nenorėjo jis būti numiręs.
Sunku įsivaizduoti be Vaižganto ne tik tarpukario Kauną ar Vytauto bažnyčią, bet ir visą to meto Lietuvą. Negali atsistebėti, kiek daug jis aprėpdavo, suspėdavo. Kunigavo, įkūrė ir leido „Tėvynės sargą“, vėliau kultūros laikraštį „Viltis“. Rašė daug publicistikos straipsnių, kuriuose kritiškai nagrinėjo gyvenimo tikrovę, politinių partijų nesutarimus, nevengė patarimų ir buitiniuose reikaluose. Į Lietuvą jis žvelgė rūpestingo šeimininko akimis. Ne tik parodydavo blogybę, bet ir aiškinosi jos priežastis bei kaip ją ištaisyti. Tur būt tuo Vaižganto raštai labiausiai ir skiriasi nuo šiandieninės publicistikos. Toli mums ir iki šio šviesaus žmogaus nusimanymo įvairiausiose srityse bei jo rašymo kultūros ar pagarbos skaitančiajam.
O akylaus, kritiško, žodingo rašytojo knygose spinduliuoja ir visom spalvom žaižaruoja žmogaus siela, širdį glosto gimtosios žemės grožis, pasitikėjimą savimi kasdienis darbas augina.
Todėl su Vaižgantu gyvenkim.

1 Comment

Apsišvarinkim

5/24/2009

0 Comments

 

Kai mūsų kasdienės „kultūros“ ženklai  priverčia krūptelti, dingteli mintis: gal pritrūks pinigų, ir šis vadinamasis sunkmetis išvaduos iš projektų, akcijų brukamų vertybių. Tada gal sugrįžtume į tikrąjį gyvenimą. Žmoniškesnį, kultūringesnį, padoresnį, su daugiau žodžių savo kalboje – ne vien „man ne dzin“ ar „darom“. Tiesa, neseniai sulaukiau „paguodos“: ko tu nori, džiaukis, jog ne „pavarom“.  Ir straipsnio antraštė Europos kultūros sostinės dienraštyje lietuviška: „Darom 2009“ išlaižė Vilnių.

O jei Lukiškių gyventojų kalbos kvapą joje  pajutai, tai jau savo nosį kaltink – XXI amžiuje gyvename, delikatumas seniai pamirštas. Bet vis tiek neįsivaizduoju nei motinos, nei tėvo, kuris kviesdamas vaikus apsivalyti sakytų: „darom“, o džiaugdamasis švariu kiemu pagirtų: „išlaižėt“.

Žemiausios kultūros brukimo mašinos sumaniai įsuktos. Ir vargu, ar  sunkmetis jas sustabdys. Bet patys tai galėtume. Jei  neimtume teisintis dėl orumo ir mąstymo savo galva, jei netrūktų pagarbos protėvių kalbai, papročiams, padorumui. Tada gal kiltų noras bent jau pasišaipyti: juk net „Lietuvos rytas“ – dar ne Biblija, galime gyventi ir ne pagal jo ar panašių į jį punktus sakymų.

0 Comments

Apie vertybes

3/22/2009

0 Comments

 

Paklaustas  apie aštriausias kultūros problemas ministras Remigijus Vilkaitis „Lietuvos radijo“ laidoje „Kultūros savaitė“ pirmiausia prakalbo ne apie pinigų stygių, o apie meno atskyrimą nuo ne meno ir tuo priminė keistokus dabartinių ekspertų vertinimo kriterijus. Akivaizdu, jog pastaruoju metu uoliausiai finansuojami šokiruojantys projektai. Sunku net įsivaizduoti, kad tokie „kūriniai“ galėtų būti „nuo Dievo“, nes ryškiausias jų požymis – gamtos dėsnių ir žmogaus būties niekinimas, per amžius puoselėtų vertybių neigimas. Todėl nėra ko stebėtis, jog daug ir iššvaistoma. Jei griauti, tai griauti – nuo pamatų, ir kad Aukščiausiojo apdovanotiesiems kuo mažiau liktų.

R. Vilkaitis nustebino, pradžiugino ir kitu savo rūpesčiu: noru išsaugoti vietinėse bibliotekose bei muziejiejėliuose dirbančius žmones. Jie – išties ypatingi mūsų laikais. Šeimininkai. Ir krosnį patys pakuria, ir gėles po langu sodina, prireikus ir ne darbo metu atrakina savo valdas – kad tik būtų besidominčių tuo, ką jie saugo, kad tik netrūktų ieškančių knygos. Rūpestingi, mėgstantys ir išmanantys savo darbą, nesiskundžiantys ir prisiimantys atsakomybę. Ar ne tokie ir palaiko tikrąsias vertybes? Tik labai sunku patikėti, jog išvien su jais stoja ir dabartinės mūsų valstybės kultūros ministras.

0 Comments

Dvasia ir turtas

3/16/2009

0 Comments

 

Svarstant šių dienų sunkumus retkarčiais pasigirsta minčių ir apie žmogaus dvasią ištikusią krizę. Jos priežastys, deja, per menkai nagrinėjamos, o išvados kartais gali ir nejuokais suklaidinti.

Nors visada sakydavau, kad dvasia nesumenks,  jei vilkėsiu geresniu drabužiu ar iš gražesnės lėkštės valgysiu, bet nė nepajutau, kaip pradėjau kartoti brukamą tiesą, jog dideli turtai gali išstumti padorumą, kilnumą. Įprastai tariant: arba turtingas, arba dvasingas. Bet užtenka atsigręžti į  šiandieninius turtuolius  ir supranti, kad neteisinga ir net pražūtinga yra šitaip manyti. Ar padorus, darbštus žmogus mūsų laikais daug užgyvena, ar šeimininkai rikiuoja vertybes? Deja, ne. O kokį dvasingumą ar padorumą skleidžia ne iš savo darbo praturėję ir svetimus pinigus žarstantys? Argi žmonės be atsakomybės gali pelnyti pagarbą bei pasitikėjimą, ir ar tokie turi teisę mokyti, kaip gyventi?

Juk ne už turtus gerbdavo  tarnai savo šeimininkus – už jų padorumą, dvasios  kilnumą.  Dvarų kultūra buvo tokia tikra,  kad išliko šimtmečiais. Ir šiandieną gyvi Oginskių gražių, turtingų gyvenimų pėdsakai Plungėje, Rietave – geras grūdas pasėtas ilgam.

Vis nuskamba viltis, kad sunkmetis išmokys ir pripratins mažiau vartoti, padės greičiau susivokti ir į padorumą bei dvasines vertybes atsigręžti. Tik kad neatsitiktų kaip man – gali imti ir patikėti, kad turtingiesiems viskas perkama ir parduodama, nieko švento jiems nėra. Todėl ir priėjome liepto galą. Bet turtas čia juk niekuo dėtas. Bėda ta, kad užmirštame, jog be šeimininko kiemas  tuoj piktžolėm apeina,  į šiukšlyną pavirsta, ir dvasia jį apleidžia.

0 Comments

Vieningas ratelis

3/12/2009

0 Comments

 

Baigėsi dar viena Kovo 11-oji. Su šventinėm kalbom – meilės prisipažinimais Lietuvai, raginimais vienybės, susitelkimo. Ir su neištartais teisybės žodžiais. Jei  vagį vagimi pavadinsi, o išdavikui neieškosi pateisinimų – vis dar būsi kaltinamas, kad skaldai Lietuvą. Arba visai neišgirstas liksi.

Ir toliau taip gyvensime? Skatindami švaistymą ir akių dūmimą, o nuostolius išdalindami visiems. Nė neįvardiję, kas kaltas, o kas ne? Vilsimės dar didesnės tolerancijos, ir vėl kviesime vienas kitą draugiškai už rankų susikabinti? Keistokas tas mūsų gerumas ar atlaidumas – tarsi būtume visi kalti.

O ką daryti tam, kuris nori gyventi oriai, kuris be daug ko gali apsieiti, tik be pagarbos sau – ne.  Todėl aiškiai  ir sako, kad jis nesikabins už rankų su  išdavikais ar su vagim. Greičiau jau  Lietuvą paliks ar net per langą iš devinto aukšto iššoks – taip  tenusižemins.

Atrodo, tik profesoriui Arvydui Šliogeriui užkliuvo, kad aferų mūsų Lietuvoje – kur tik pasisuksi, bet aferisto – nė vieno.  Gal dėl to ir neblėsta tas noras vieningo ratelio – suksimės toliau ir, matyt, dar greičiau dardėsime žemyn.

0 Comments

Gluminti ir šokiruoti

3/10/2009

0 Comments

 

Menininkai glumina savo įmantriom skulptūrom ir mėsos terapijom, televizijos žvaigždės šokiruoja nepadoriom kalbom ir elgesiu. Neišsiduok, kad tau tai nepatinka. Sulauksi pašaipos, jog iš archaiškos kultūros tamsybių dar neišsivadavai ar popso saldybėj nuskendai. Išaiškins ekspertai, kad taip ir turi būti  –  gerai, jog glumina, šaunu, jei šokiruoja. Svarbu, kad abejingas nelikai.

Gal ir atsilikęs, gal kiek ir apsalęs, bet pinigus dar susiskaičiuoji. Todėl ir svarstai: jei mažiau jų atiduotum gluminantiems išsidarkymams, gal daugiau liktų vaikams – ar ne gražu būtų visus pamokyti muzikos, dailės, šokio ir eiliakalystės pradmenų? Tada gal net tas modernus noras būti šokiruojamais nuslūgtų, o ir popsas ne taip lengvai  apžavėtų.

Bet kalba juk apie kultūrą, gal net elitinę, o tu ką – pinigus skaičiuoti pradėjai. Tai kas, kad savus, vis tiek negerai. 

0 Comments

Dvasios sunkmetis

3/9/2009

0 Comments

 

Negali sakyti, kad niekas neprabyla apie dvasią žlugdantį laiką. Guostis išties tenka, nes su neteisybe bei mulkinimu susitaikyti yra žymiai sunkiau, nei liesesniu kąsniu pilvą apgauti ar be kokio naujo daikto apsieiti.

Jau pripratome prie kaltinimų, kad esame abejingi, nusivylę ir netikime savo valstybe. Bet negi kas mano, jog patys siekiame to abejingumo, ar kad taip gyventi yra lengviau ir paprasčiau? Juk neturime pasirinkimo. Kuo galėtume pasitikėti? Ar atskleidė kas tikrąsias  sunkmečio priežastis: svetimo turto iššvaistymą ir išvogimą. Ar įvardijo kaltus?

Kai dirbantis atsiduria kvailio vietoje, o  vagis rimtu veidu iš aukštos tribūnos ragina suprasti sunkmečio problemas ir susitelkti, ne tik tikėjimas valstybe, bet ir ūpas gyventi gali išblėsti.

Ir kiek įžūlumo reikia turėti, kad kiltų mintis šį laiką lyginti su pokario sunkumais ir  kovotojų drąsą ar tremtinių stiprybę priminti. Juk svetimi, ne savi, anų žmonėmis nelaikė. Atrodo, net šito nebeskiriame. Todėl dar sunkiau.

0 Comments

Idealistai

3/8/2009

1 Comment

 

Kasmet kartojasi dienos, kuriomis nejučiom imame lyginti save su prieš mus gyvenusiais, aną Lietuvą kūrusiais ir ją gynusiais. Jie buvo idealistai, – atlaidžiai linkčiojame, o neretai ir su panieka tai ištariame.

Mes nebe tokie. Tamsuoliai anie buvo, atsilikę. Ne pavyzdys mums. Iš savo praeities kažkodėl vis Žemaitę ar Biliūną į dienos šviesą skubame ištraukti ir rodyti, tarsi netyčia užmiršdami mūsų aviacijos, tiltų inžinierių bei kitų mokslo žmonių pasiekimus. Bet jie juk buvo. Kaip ir gerai ginkluota Lietuvos kariuomenė.

Gal palengvėja, gal sąžinė aprimsta, kai tautos vardą garsinusius lakūnus ar su tėvynės okupacija nesusitaikiusius ir  į miškus pasitraukusius Lietuvos vyrus idealistais pavadiname  – šiandieniniu supratimu idealizmas su protu jau nebedera.

Kaltink nekaltinęs mūsų protėvius tamsumu, bet juk akis bado jų sveikas požiūris į mokslą. Užsimerkti tenka, kad nematytum. Bent vieną vaiką gerai išmokslinti, – ar ne toks buvo kiekvieno darbštaus ir doro Lietuvos ūkininko noras. Negi per menkas, ne išmintį ir supratimą bylojantis? Kas iš to, kad dabar kone visi diplomuoti? Pilna savivaldybė ponų ir jų tarnų, bet net kvietimo į Vasario 16-osios renginius nėra kam be klaidų parašyti. Tokia ta mūsų pažanga.

Gal tikrai verčiau užmiršti tuos protėvius, nes, akyliau jų gyvenimų lapus pasklaidžius, tik širdį suspaudžia. Savo Lietuvą jie kūrė ir gynė. Savo žemei vaikus dorais žmonėmis augino. Darbas, tikėjimas ir pasitikėjimas savimi buvo jų stiprybė.

Ir tu norėtum taip gyventi? Turbūt  ne vien tu. Bet kieno dabar  Lietuva? Viena žinai aiškiai: jei būtų tavo, tik pasijuoktum iš dabartinio sunkmečio – nedidelė bėda, kiek čia žmogui reikia. Bet kai kvailiu esi laikomas, juokai baigiasi.

1 Comment

Kai vengiam kritiškumo

2/22/2009

0 Comments

 

Rodos, jau net ne kritiškumo – sveiko proto vengiame. Jei būtų kitaip, ar įsileistumėm į savo gyvenimą „Lietuvos ryto“ bei televizijos žvaigždžių brukamas vertybes. Paburbėt paburbame, bet nė nepajuntame, kaip  imame žaisti pagal jų primetamas taisykles, dalyvauti jų organizuojamose akcijose, lošimuose, balsavimuose, rinkimuose.

Nesuprantame, jog tuo parodome, kad pritariame joms? Juk galėtumėm ne tik paburnoti, bet ir neiti į mūsų tautos šventovę Arkikatedrą drebinančius renginius, neprenumeruoti to šeštadieninio bulvaro  – „Lietuvos ryto“ su „Gyvenimo būdo“ priedu.

Nesutikau žmogaus, kuriam patiktų senosios J. Basanavičiaus aikštės Birštone rekonstrukcija, bet jos atidarymo iškilmėse dalyvavusių kažkodėl netrūko, paveldo niokotojai neliko vieniši, turėjo kam  savo darbais pasigirti.

Tokia jau žmogaus prigimtis – elgtis kaip dauguma, dairytis, kur lengviau, kaip išvengti didesnių pastangų. Vilioja „greitasis maistas“. Ar ne dėl to ne vien skrandžiui – ir mintims jo netrūksta? Tarsi saugiais ramsčiais apsistatome galvojančiais už mus. O jie dažniausiai tik pasinaudoja mūsų tingumu, kartais gal  ir  baime ar nepasitikėjimu savo protu susivokti, vertinti – kad galėtų  parodyti, kaip turėtume gyventi.

Džiaugiamės išvaduoti nuo mąstymo, kas mums  teisinga ir  tikra? O į tuos gelbėtojus turbūt nė neįsižiūrime. Negi jie protingesni vien dėl to, jog iš televizorių ekranų neišlenda ar kad iš kaimo žmogaus vis pasišaipo?

Juk turbūt ne vien švietimo, ir kitokias mūsų gyvenimo reformas dažniausiai daro anot Jono Kubiliaus „pilkieji, agresyvieji“. Jei pamėgintume savo galva mąstyti ir vertinti, gal  ne į juos  – į didesnius imtume lygiuotis.

Ar bent pasidomime tų televizinių ir laikraštinių „autoritetų“ darbais – ką išties jie yra nuveikę, ir kuo pranašesni už mus?

0 Comments
<<Previous

    Išbūk oriai

    Už sau skirtą laiką pats atsakai

    Rašinių rodyklė

    • Su Vaižgantu gyvenkim
    • Apsišvarinkim
    • Apie vertybes
    • Dvasia ir turtas
    • Vieningas ratelis
    • Gluminti ir šokiruoti
    • Dvasios sunkmetis
    • Idealistai
    • Kai vengiam kritiškumo
    • Atsakomybė
    • Be garbės tas gyvenimas
    • Mes ir mūsų vyresnieji
    • Kas lygina smegenų vingius
    • Bulvarėjam
    • Prisižaidėm
    • Kai visi gali viską
    • Išbūti
    • Niekieno kaštonai

    Kalendorinė rodyklė

    September 2010
    September 2009
    May 2009
    March 2009
    February 2009
    January 2009

    Dalykų rodyklė

    All
    Andrius Mamontovas
    Antimenas
    Arvydas Sliogeris
    Atsakomybe
    Atzanga
    Birstonas
    Bulvaras
    Dauguma
    Demokratija
    Donatas Banionis
    Dvarai
    Dvasia
    Galina Dauguvietyte
    Garbe
    Garbingumas
    Gyvenimas
    Idealistai
    Ismintis
    Jonas Kubilius
    Kaimas
    Kastonai
    Kovo 11oji
    Krepsinis
    Kritiskumas
    Krize
    Kultura
    Kunigai
    Lietuva
    Lrytaslt
    Menas
    Ministrai
    Mokslas
    Nuosavybe
    Oginskiai
    Orumas
    Padorumas
    Patirtis
    Proteviai
    Rasytojai
    Remigijus Vilkaitis
    Santvarka
    Saulius Sondeckis
    Sekme
    Sokiravimas
    Suaugusieji
    Sukaktys
    Sunkmetis
    Tauta
    Televizija
    Tevai
    Tevyne
    Turtas
    Tvarka
    Vadovai
    Vaikai
    Vaizgantas
    Valdzia
    Vertybes
    Ziniasklaida

    Prenumerata

    RSS Feed

Powered by Create your own unique website with customizable templates.