Lietuvos krepšininkų pergalės pasaulio čempionate – jau praeitis. Mintys sukasi ne apie sportą – blykstelėjusi tautos dvasia ramybės neduoda. Kaip ją pakurstyti, kad ilgiau pabūtų, kad neužgestų, nuo automobilių nuėmus trispalves, sportininkams išvažinėjus po klubus, funkcionieriams atseikėjus varganas premijas.
Tie vyrai – kaip Darius ir Girėnas, apie Lietuvą pasauliui pranešti pasiryžę, tarsi atgręžė mus pačius į save. Žiūrėkime, džiaukimės, didžiuokimės. Mes ne maži. Lietuva, tėvynė mūsų – juk ne ta vis įžūlėjanti valdininkijos armija, ne politikai su savo partijomis. Mūsų Lietuva – neužgesinama tautos dvasia. Ta pati, kuri degė Žalgirio mūšio lauke, kuri sutelkė į Vasario 16-ąją tautą atvedusius savanorius ir kuri išdidiems Lietuvos vyrams švietė pokario miškuos.
Šiandieną jaunus žmones ta dvasia iš sočiausių amerikų parveda savon žemėn, kad lietuviais augtų jų vaikai. Krepšininkų atkaklumu, orumu ir stiprybe ji prabyla.
Kokie apgailėtini Lietuvos dvasios šviesoje atrodo besistengiantys „būti su tauta“ ir besilankstantys Rytams ar Vakarams. Jie nežino, ką daryti su ta dvasia? Nei ją parduosi, nei privatizuosi – žybtels ten, kur nė nesitikėjai. Jiems keista, kad ir beviltiškomis sąlygomis ją kurstančių iš kažkur vis randasi ir kad negęsta tautos orumas.
RSS Feed
