Koks tiesus virsta medis. Nebeišmoksi tokio tiesumo. Lankstaisi kairėn, dešinėn, norėdamas įtikti ar patikti, žvalgaisi pirmyn ir atgal, bet, žiūrėk, numirsi, nei įtikęs, nei patikęs... O dar ir neištaręs — ne vien jausmų, ir minčių knibždėlyną sukėlė tie kertami medžiai...
Negalime pasigirti, kad Birštonas pirmauja versdamas suaugusius medžius ir taip žengdamas ateitin. Dabar visoje Lietuvoje tas pats — uoliai vykdomi tie keistoki projektai, finansuojami Europos sąjungos. Bet ar sąžiningi mokesčių mokėtojai bent nutuokia, kaip „paremia“ paveldo ir užgyvento turto išsaugojimą. O gal gražiai suvešėję medžiai nėra mūsų paveldas, tik kliūtis kelyje į pažangą.
Bet juk ne sau — vaikams tėvai puoselėja sodą. Neužauga medis nei per metus, nei per dvejus. Tokie barbariški projektai juk nėra gamtos nelaimė ar įsiveržusių svetimšalių užmojai. Juos rengia ir laimina mūsų žmonės. Turbūt dažnas iš jų ir medį yra sodinęs, ir tėvo ar senelio sodą vis aplanko. „Kaip žmogui“, jam turbūt gaila tų kertamų kaštonų. Bet užėmę postus valdininkai tampa tarsi nebe žmonėmis, nors į valdžią juk renkame žmones. Siekdami mūsų palankumo jie praveria net savo privatų gyvenimą, fotografuojasi su šeimomis, pabrėždami kad yra tokie pat, kaip ir mes. O įsisavindami milijonus pavirsta apgailėtinais projektų vykdytojais, kurių argumentai neatlaiko elementarios logikos.
Ne pirmą dešimtmetį stūksantys apgriuvę pastatai, „antiarchitektūra“ Birštono atsinaujinimui netrukdo, didžiausias stabdis — sveiki medžiai, nes reikia pasukti galvą, kaip rekonstruojant gatvę juos išsaugoti. Nebent protingai naudojat lėšas mažiau progų jas pasisavinti. Bet apie proto poreikį, turbūt, išvis derėtų patylėti. Vos ne visuotinio aukštojo išsilavinimo laikais įsigudrinome apsieiti be specialistų. Jei koks ir pasitaiko, tai jis pradeda trukdyti, nes jo argumentuose per daug logikos, o ir jausmų jis nesibaido. Nėra Birštone besirūpinančio kraštovaizdžiu, o ir architektūros grožybės šaukiasi dėmesio. Biudžeto stygiumi lig ir nesiskundžiame — būtų iš ko samdyti aukščiausios kvalifikacijos specialistus, bet gyvenimas rodo, kad galime apsieiti ir be jų.
Atrodo, tik ryžtingoji miškininkė Teresė Murauskaitė neabejoja medžių išsaugojimo idėja. Pasigirsta vis daugiau balsų, kad kitur iškirto — apsiprato, apsiprasime ir mes. Apsiprasime — dar ne su tuo žmogus apsipranta. Išgyvenome laiką, kai buvo griaunami kryžiai, bažnyčios verčiamos arklidėm. Čia viso labo tik medžiai. O gal ir be sveiko proto išmoksim apsieti? Būt gerai — Aukščiausiasis jį davė, manydamas, kad jis padės rojų žemėj susikurti, o ne trukdys.
Suaugę vaikai tebevažiuoja iš Lietuvos. Paskatų ir ūpo likti čia, gimtinėje kurti savo gyvenimą vis mažiau. O pažįstamas prisipažino, kad išgirdus apie kertamus sveikus medžius, naikinamą kaštonų alėją pirma mintis buvo tokia: niekada nebegrįžti į Birštoną. Bet čia taip gražu. Bus dar gražiau — negi mes kokie atsilikėliai, kad saugosim lietuviškus medžius — Europos sąjungos pinigų nereikia taupyti, pirksim olandiškus.
Gal dar ir senus tėvus reiktų miškan išvežti. Skambina iš kito Lietuvos krašto ir klausia: kaip tie tavo kaštonai, ar jau iškirto. Taigi, kad ne mano — mūsų. Ar ne dėl to ir niekieno?
2007-ųjų spalis
Nuotraukos — P. Kvedarienės
RSS Feed
