Genovaitė Mačiūtė

  • Svetainė
  • Skaitiniai
  • Kalba
  • Svarstymai
  • Paskaitos
  • Nuotraukos

Apsišvarinkim

5/24/2009

0 Comments

 

Kai mūsų kasdienės „kultūros“ ženklai  priverčia krūptelti, dingteli mintis: gal pritrūks pinigų, ir šis vadinamasis sunkmetis išvaduos iš projektų, akcijų brukamų vertybių. Tada gal sugrįžtume į tikrąjį gyvenimą. Žmoniškesnį, kultūringesnį, padoresnį, su daugiau žodžių savo kalboje – ne vien „man ne dzin“ ar „darom“. Tiesa, neseniai sulaukiau „paguodos“: ko tu nori, džiaukis, jog ne „pavarom“.  Ir straipsnio antraštė Europos kultūros sostinės dienraštyje lietuviška: „Darom 2009“ išlaižė Vilnių.

O jei Lukiškių gyventojų kalbos kvapą joje  pajutai, tai jau savo nosį kaltink – XXI amžiuje gyvename, delikatumas seniai pamirštas. Bet vis tiek neįsivaizduoju nei motinos, nei tėvo, kuris kviesdamas vaikus apsivalyti sakytų: „darom“, o džiaugdamasis švariu kiemu pagirtų: „išlaižėt“.

Žemiausios kultūros brukimo mašinos sumaniai įsuktos. Ir vargu, ar  sunkmetis jas sustabdys. Bet patys tai galėtume. Jei  neimtume teisintis dėl orumo ir mąstymo savo galva, jei netrūktų pagarbos protėvių kalbai, papročiams, padorumui. Tada gal kiltų noras bent jau pasišaipyti: juk net „Lietuvos rytas“ – dar ne Biblija, galime gyventi ir ne pagal jo ar panašių į jį punktus sakymų.

0 Comments

Apie vertybes

3/22/2009

0 Comments

 

Paklaustas  apie aštriausias kultūros problemas ministras Remigijus Vilkaitis „Lietuvos radijo“ laidoje „Kultūros savaitė“ pirmiausia prakalbo ne apie pinigų stygių, o apie meno atskyrimą nuo ne meno ir tuo priminė keistokus dabartinių ekspertų vertinimo kriterijus. Akivaizdu, jog pastaruoju metu uoliausiai finansuojami šokiruojantys projektai. Sunku net įsivaizduoti, kad tokie „kūriniai“ galėtų būti „nuo Dievo“, nes ryškiausias jų požymis – gamtos dėsnių ir žmogaus būties niekinimas, per amžius puoselėtų vertybių neigimas. Todėl nėra ko stebėtis, jog daug ir iššvaistoma. Jei griauti, tai griauti – nuo pamatų, ir kad Aukščiausiojo apdovanotiesiems kuo mažiau liktų.

R. Vilkaitis nustebino, pradžiugino ir kitu savo rūpesčiu: noru išsaugoti vietinėse bibliotekose bei muziejiejėliuose dirbančius žmones. Jie – išties ypatingi mūsų laikais. Šeimininkai. Ir krosnį patys pakuria, ir gėles po langu sodina, prireikus ir ne darbo metu atrakina savo valdas – kad tik būtų besidominčių tuo, ką jie saugo, kad tik netrūktų ieškančių knygos. Rūpestingi, mėgstantys ir išmanantys savo darbą, nesiskundžiantys ir prisiimantys atsakomybę. Ar ne tokie ir palaiko tikrąsias vertybes? Tik labai sunku patikėti, jog išvien su jais stoja ir dabartinės mūsų valstybės kultūros ministras.

0 Comments

Dvasia ir turtas

3/16/2009

0 Comments

 

Svarstant šių dienų sunkumus retkarčiais pasigirsta minčių ir apie žmogaus dvasią ištikusią krizę. Jos priežastys, deja, per menkai nagrinėjamos, o išvados kartais gali ir nejuokais suklaidinti.

Nors visada sakydavau, kad dvasia nesumenks,  jei vilkėsiu geresniu drabužiu ar iš gražesnės lėkštės valgysiu, bet nė nepajutau, kaip pradėjau kartoti brukamą tiesą, jog dideli turtai gali išstumti padorumą, kilnumą. Įprastai tariant: arba turtingas, arba dvasingas. Bet užtenka atsigręžti į  šiandieninius turtuolius  ir supranti, kad neteisinga ir net pražūtinga yra šitaip manyti. Ar padorus, darbštus žmogus mūsų laikais daug užgyvena, ar šeimininkai rikiuoja vertybes? Deja, ne. O kokį dvasingumą ar padorumą skleidžia ne iš savo darbo praturėję ir svetimus pinigus žarstantys? Argi žmonės be atsakomybės gali pelnyti pagarbą bei pasitikėjimą, ir ar tokie turi teisę mokyti, kaip gyventi?

Juk ne už turtus gerbdavo  tarnai savo šeimininkus – už jų padorumą, dvasios  kilnumą.  Dvarų kultūra buvo tokia tikra,  kad išliko šimtmečiais. Ir šiandieną gyvi Oginskių gražių, turtingų gyvenimų pėdsakai Plungėje, Rietave – geras grūdas pasėtas ilgam.

Vis nuskamba viltis, kad sunkmetis išmokys ir pripratins mažiau vartoti, padės greičiau susivokti ir į padorumą bei dvasines vertybes atsigręžti. Tik kad neatsitiktų kaip man – gali imti ir patikėti, kad turtingiesiems viskas perkama ir parduodama, nieko švento jiems nėra. Todėl ir priėjome liepto galą. Bet turtas čia juk niekuo dėtas. Bėda ta, kad užmirštame, jog be šeimininko kiemas  tuoj piktžolėm apeina,  į šiukšlyną pavirsta, ir dvasia jį apleidžia.

0 Comments

Gluminti ir šokiruoti

3/10/2009

0 Comments

 

Menininkai glumina savo įmantriom skulptūrom ir mėsos terapijom, televizijos žvaigždės šokiruoja nepadoriom kalbom ir elgesiu. Neišsiduok, kad tau tai nepatinka. Sulauksi pašaipos, jog iš archaiškos kultūros tamsybių dar neišsivadavai ar popso saldybėj nuskendai. Išaiškins ekspertai, kad taip ir turi būti  –  gerai, jog glumina, šaunu, jei šokiruoja. Svarbu, kad abejingas nelikai.

Gal ir atsilikęs, gal kiek ir apsalęs, bet pinigus dar susiskaičiuoji. Todėl ir svarstai: jei mažiau jų atiduotum gluminantiems išsidarkymams, gal daugiau liktų vaikams – ar ne gražu būtų visus pamokyti muzikos, dailės, šokio ir eiliakalystės pradmenų? Tada gal net tas modernus noras būti šokiruojamais nuslūgtų, o ir popsas ne taip lengvai  apžavėtų.

Bet kalba juk apie kultūrą, gal net elitinę, o tu ką – pinigus skaičiuoti pradėjai. Tai kas, kad savus, vis tiek negerai. 

0 Comments

Kas lygina smegenų vingius?

1/23/2009

0 Comments

 

Rašančiųjų gretos turbūt jau nedaug atsilieka nuo tų, kurie skaito. Knygas rašyti, versti ir leisti gali bet kas. Ne vien poezijos ar kitokios grožinės kūrybos – ir žinynus, žodynus. Nesijaudinant,  jei juose liks ne vien rašybos, bet ir faktinių klaidų.  Už  jas atsakyti nereiks. O jei kam užkliiūtų , pakaks visur  ir visada tinkančio pasiteisinimo, jog „neklysta tik nieko nedirbantis“. Be to, leidyba – verslas. Nenori, nepatinka – nepirk. Dar šūsnys laikraščių, žurnalų laukia. Tik rinkis. Žinių ir patarimų – gausybė.

Rodos, visai nekaltas „smegenų plovimas“
. Ir savanoriškas pasidavimas tam, jokios prievartos. Suklūsti nebent tada, kai, žvelgdamas į save ar greta esantį, nieko kito nebesugalvoji, tik pakartoji pastaruoju metu vis dažniau girdimą klausimą: kas su mumis pasidarė, kas atsitiko su žmogum? Juk tik visai nebemąstantis, nebegerbiantis nei savęs, nei savo gyvenimo gali apsileisti
tokia valdžia ir paklūsti jos tvarkai. Kultūrai skirti pinigai švaistomi jos naikinimui, kaip siekiamybė iškeliamas antimenas, o tam nepritariantys apšaukiami atsilikėliais, runkeliais.

Lentynos lūžta nuo turtingo, sėkmingo, laimingo gyvenimo vadovų, ir jų paklausa nemažėja. Nori neatsilikti, būti pažangus, skaityk, tikėk tuo, kas ten parašyta, ir visos negandos, rūpesčiai tave aplenks. O jei dar didesnės sėkmės šaukiesi, būtinai televizoriun pakliūk. Nemoki nei šokti, nei dainuoti? Ne kliūtis. Gal ateitį nuspėti gali ar net žmoniją išgelbėti? Tur būt gali. Prisimink, ką skaitei. Svarbu tikėti ir apie savo galias garsiai pranešti. O kiti patikės dar greičiau, nei tu manai. Dirva tam paruošta, berk grūdą.

0 Comments

Bulvarėjam

1/18/2009

1 Comment

 

Dirbant bibliografe, tenka peržvelgti, paskaitinėti šūsnis laikraščių ir žurnalų. Be politinių demagogijų, kruvinųjų nusikaltimų ir rėksmingų reklamų puslapių akis ne mažiau bado ir bulvariniai tekstai. Jais ypač  puikuojasi elitiniu save laikantis „Lietuvos rytas“. Žurnalistus dar galima suprasti. Už pastangas mus įtikinti, kad žmonėms to reikia, jiems atlygina. Bet tų rašinių herojai nepaliauja stebinti.

Rodos, padorus žmogus, nemažai gyvenime pasiekęs, lyg ir turėtų daug įdomaus, vertingo pasakyti, bet narsto laikraštyje sutuoktinio ir savo ištikimybę, pasakoja svorio numetimo ar plaukų spalvos pakeitimo priežastis ir turbūt jau nė nerausta. Gražu. Šiuo grožiu jau spinduliuoja ne vien scenos žvaigždės, bet ir mūsų išrinktieji, valdžioje sėdintys. Negi  tikrai tai niekam ir nebekliūva? Pasiekėme tokią kultūrą, kad  normalu, „aukštas lygis“  apatinius rodyti. Nebestebina,  jog vyrai net sumoka, kad tik pusnuoges žmonas žurnalo viršelin įdėtų. Gerumas neišpasakytas – tegu visi grožisi.

Ir kaip čia neprisiminsi Galinos Dauguvietytės, kuri tėvo auskaru  Andrių Mamomtovą apdovanojo ne tik už Hamleto vaidmenį ir jo muziką, bet ir už padorumą. Žinoma šmaikštuolė, menu, taip ir pasakė: „nemačiau nė viename žurnale vaikus ant naktipuodžio sodinant“. Atsilikęs, ne šiuolaikinis. Bet tokių jau nedaug.

Turbūt ir pirštais tuoj visi pradėsime rodyti vienas į kitą. Išmokys televizorius kultūros – ten nuolat baksnoja. Kaime vis primindavo vaikui: nerodyk pirštu, negražu. Bet argi kaimas pavyzdys – runkeliai ten. Be to, ir jie televizorius juk turi, laikraščius, žurnalus gauna – pakils ir jų lygis.

1 Comment

    Išbūk oriai

    Už sau skirtą laiką pats atsakai

    Rašinių rodyklė

    • Su Vaižgantu gyvenkim
    • Apsišvarinkim
    • Apie vertybes
    • Dvasia ir turtas
    • Vieningas ratelis
    • Gluminti ir šokiruoti
    • Dvasios sunkmetis
    • Idealistai
    • Kai vengiam kritiškumo
    • Atsakomybė
    • Be garbės tas gyvenimas
    • Mes ir mūsų vyresnieji
    • Kas lygina smegenų vingius
    • Bulvarėjam
    • Prisižaidėm
    • Kai visi gali viską
    • Išbūti
    • Niekieno kaštonai

    Kalendorinė rodyklė

    September 2010
    September 2009
    May 2009
    March 2009
    February 2009
    January 2009

    Dalykų rodyklė

    All
    Andrius Mamontovas
    Antimenas
    Arvydas Sliogeris
    Atsakomybe
    Atzanga
    Birstonas
    Bulvaras
    Dauguma
    Demokratija
    Donatas Banionis
    Dvarai
    Dvasia
    Galina Dauguvietyte
    Garbe
    Garbingumas
    Gyvenimas
    Idealistai
    Ismintis
    Jonas Kubilius
    Kaimas
    Kastonai
    Kovo 11oji
    Krepsinis
    Kritiskumas
    Krize
    Kultura
    Kunigai
    Lietuva
    Lrytaslt
    Menas
    Ministrai
    Mokslas
    Nuosavybe
    Oginskiai
    Orumas
    Padorumas
    Patirtis
    Proteviai
    Rasytojai
    Remigijus Vilkaitis
    Santvarka
    Saulius Sondeckis
    Sekme
    Sokiravimas
    Suaugusieji
    Sukaktys
    Sunkmetis
    Tauta
    Televizija
    Tevai
    Tevyne
    Turtas
    Tvarka
    Vadovai
    Vaikai
    Vaizgantas
    Valdzia
    Vertybes
    Ziniasklaida

    Prenumerata

    RSS Feed

Powered by Create your own unique website with customizable templates.