Genovaitė Mačiūtė

Kai mūsų kasdienės „kultūros“ ženklai  priverčia krūptelti, dingteli mintis: gal pritrūks pinigų, ir šis vadinamasis sunkmetis išvaduos iš projektų, akcijų brukamų vertybių. Tada gal sugrįžtume į tikrąjį gyvenimą. Žmoniškesnį, kultūringesnį, padoresnį, su daugiau žodžių savo kalboje – ne vien „man ne dzin“ ar „darom“. Tiesa, neseniai sulaukiau „paguodos“: ko tu nori, džiaukis, jog ne „pavarom“.  Ir straipsnio antraštė Europos kultūros sostinės dienraštyje lietuviška: „Darom 2009“ išlaižė Vilnių.

O jei Lukiškių gyventojų kalbos kvapą joje  pajutai, tai jau savo nosį kaltink – XXI amžiuje gyvename, delikatumas seniai pamirštas. Bet vis tiek neįsivaizduoju nei motinos, nei tėvo, kuris kviesdamas vaikus apsivalyti sakytų: „darom“, o džiaugdamasis švariu kiemu pagirtų: „išlaižėt“.

Žemiausios kultūros brukimo mašinos sumaniai įsuktos. Ir vargu, ar  sunkmetis jas sustabdys. Bet patys tai galėtume. Jei  neimtume teisintis dėl orumo ir mąstymo savo galva, jei netrūktų pagarbos protėvių kalbai, papročiams, padorumui. Tada gal kiltų noras bent jau pasišaipyti: juk net „Lietuvos rytas“ – dar ne Biblija, galime gyventi ir ne pagal jo ar panašių į jį punktus sakymų.

Paklaustas  apie aštriausias kultūros problemas ministras Remigijus Vilkaitis „Lietuvos radijo“ laidoje „Kultūros savaitė“ pirmiausia prakalbo ne apie pinigų stygių, o apie meno atskyrimą nuo ne meno ir tuo priminė keistokus dabartinių ekspertų vertinimo kriterijus. Akivaizdu, jog pastaruoju metu uoliausiai finansuojami šokiruojantys projektai. Sunku net įsivaizduoti, kad tokie „kūriniai“ galėtų būti „nuo Dievo“, nes ryškiausias jų požymis – gamtos dėsnių ir žmogaus būties niekinimas, per amžius puoselėtų vertybių neigimas. Todėl nėra ko stebėtis, jog daug ir iššvaistoma. Jei griauti, tai griauti – nuo pamatų, ir kad Aukščiausiojo apdovanotiesiems kuo mažiau liktų.

R. Vilkaitis nustebino, pradžiugino ir kitu savo rūpesčiu: noru išsaugoti vietinėse bibliotekose bei muziejiejėliuose dirbančius žmones. Jie – išties ypatingi mūsų laikais. Šeimininkai. Ir krosnį patys pakuria, ir gėles po langu sodina, prireikus ir ne darbo metu atrakina savo valdas – kad tik būtų besidominčių tuo, ką jie saugo, kad tik netrūktų ieškančių knygos. Rūpestingi, mėgstantys ir išmanantys savo darbą, nesiskundžiantys ir prisiimantys atsakomybę. Ar ne tokie ir palaiko tikrąsias vertybes? Tik labai sunku patikėti, jog išvien su jais stoja ir dabartinės mūsų valstybės kultūros ministras.

Svarstant šių dienų sunkumus retkarčiais pasigirsta minčių ir apie žmogaus dvasią ištikusią krizę. Jos priežastys, deja, per menkai nagrinėjamos, o išvados kartais gali ir nejuokais suklaidinti.

Nors visada sakydavau, kad dvasia nesumenks,  jei vilkėsiu geresniu drabužiu ar iš gražesnės lėkštės valgysiu, bet nė nepajutau, kaip pradėjau kartoti brukamą tiesą, jog dideli turtai gali išstumti padorumą, kilnumą. Įprastai tariant: arba turtingas, arba dvasingas. Bet užtenka atsigręžti į  šiandieninius turtuolius  ir supranti, kad neteisinga ir net pražūtinga yra šitaip manyti. Ar padorus, darbštus žmogus mūsų laikais daug užgyvena, ar šeimininkai rikiuoja vertybes? Deja, ne. O kokį dvasingumą ar padorumą skleidžia ne iš savo darbo praturėję ir svetimus pinigus žarstantys? Argi žmonės be atsakomybės gali pelnyti pagarbą bei pasitikėjimą, ir ar tokie turi teisę mokyti, kaip gyventi?

Juk ne už turtus gerbdavo  tarnai savo šeimininkus – už jų padorumą, dvasios  kilnumą.  Dvarų kultūra buvo tokia tikra,  kad išliko šimtmečiais. Ir šiandieną gyvi Oginskių gražių, turtingų gyvenimų pėdsakai Plungėje, Rietave – geras grūdas pasėtas ilgam.

Vis nuskamba viltis, kad sunkmetis išmokys ir pripratins mažiau vartoti, padės greičiau susivokti ir į padorumą bei dvasines vertybes atsigręžti. Tik kad neatsitiktų kaip man – gali imti ir patikėti, kad turtingiesiems viskas perkama ir parduodama, nieko švento jiems nėra. Todėl ir priėjome liepto galą. Bet turtas čia juk niekuo dėtas. Bėda ta, kad užmirštame, jog be šeimininko kiemas  tuoj piktžolėm apeina,  į šiukšlyną pavirsta, ir dvasia jį apleidžia.

Menininkai glumina savo įmantriom skulptūrom ir mėsos terapijom, televizijos žvaigždės šokiruoja nepadoriom kalbom ir elgesiu. Neišsiduok, kad tau tai nepatinka. Sulauksi pašaipos, jog iš archaiškos kultūros tamsybių dar neišsivadavai ar popso saldybėj nuskendai. Išaiškins ekspertai, kad taip ir turi būti  –  gerai, jog glumina, šaunu, jei šokiruoja. Svarbu, kad abejingas nelikai.

Gal ir atsilikęs, gal kiek ir apsalęs, bet pinigus dar susiskaičiuoji. Todėl ir svarstai: jei mažiau jų atiduotum gluminantiems išsidarkymams, gal daugiau liktų vaikams – ar ne gražu būtų visus pamokyti muzikos, dailės, šokio ir eiliakalystės pradmenų? Tada gal net tas modernus noras būti šokiruojamais nuslūgtų, o ir popsas ne taip lengvai  apžavėtų.

Bet kalba juk apie kultūrą, gal net elitinę, o tu ką – pinigus skaičiuoti pradėjai. Tai kas, kad savus, vis tiek negerai. 

Rašančiųjų gretos turbūt jau nedaug atsilieka nuo tų, kurie skaito. Knygas rašyti, versti ir leisti gali bet kas. Ne vien poezijos ar kitokios grožinės kūrybos – ir žinynus, žodynus. Nesijaudinant,  jei juose liks ne vien rašybos, bet ir faktinių klaidų.  Už  jas atsakyti nereiks. O jei kam užkliiūtų , pakaks visur  ir visada tinkančio pasiteisinimo, jog „neklysta tik nieko nedirbantis“. Be to, leidyba – verslas. Nenori, nepatinka – nepirk. Dar šūsnys laikraščių, žurnalų laukia. Tik rinkis. Žinių ir patarimų – gausybė.

Rodos, visai nekaltas „smegenų plovimas“. Ir savanoriškas pasidavimas tam, jokios prievartos. Suklūsti nebent tada, kai, žvelgdamas į save ar greta esantį, nieko kito nebesugalvoji, tik pakartoji pastaruoju metu vis dažniau girdimą klausimą: kas su mumis pasidarė, kas atsitiko su žmogum? Juk tik visai nebemąstantis, nebegerbiantis nei savęs, nei savo gyvenimo gali apsileisti tokia valdžia ir paklūsti jos tvarkai. Kultūrai skirti pinigai švaistomi jos naikinimui, kaip siekiamybė iškeliamas antimenas, o tam nepritariantys apšaukiami atsilikėliais, runkeliais.

Lentynos lūžta nuo turtingo, sėkmingo, laimingo gyvenimo vadovų, ir jų paklausa nemažėja. Nori neatsilikti, būti pažangus, skaityk, tikėk tuo, kas ten parašyta, ir visos negandos, rūpesčiai tave aplenks. O jei dar didesnės sėkmės šaukiesi, būtinai televizoriun pakliūk. Nemoki nei šokti, nei dainuoti? Ne kliūtis. Gal ateitį nuspėti gali ar net žmoniją išgelbėti? Tur būt gali. Prisimink, ką skaitei. Svarbu tikėti ir apie savo galias garsiai pranešti. O kiti patikės dar greičiau, nei tu manai. Dirva tam paruošta, berk grūdą.

Dirbant bibliografe, tenka peržvelgti, paskaitinėti šūsnis laikraščių ir žurnalų. Be politinių demagogijų, kruvinųjų nusikaltimų ir rėksmingų reklamų puslapių akis ne mažiau bado ir bulvariniai tekstai. Jais ypač  puikuojasi elitiniu save laikantis „Lietuvos rytas“. Žurnalistus dar galima suprasti. Už pastangas mus įtikinti, kad žmonėms to reikia, jiems atlygina. Bet tų rašinių herojai nepaliauja stebinti.

Rodos, padorus žmogus, nemažai gyvenime pasiekęs, lyg ir turėtų daug įdomaus, vertingo pasakyti, bet narsto laikraštyje sutuoktinio ir savo ištikimybę, pasakoja svorio numetimo ar plaukų spalvos pakeitimo priežastis ir turbūt jau nė nerausta. Gražu. Šiuo grožiu jau spinduliuoja ne vien scenos žvaigždės, bet ir mūsų išrinktieji, valdžioje sėdintys. Negi  tikrai tai niekam ir nebekliūva? Pasiekėme tokią kultūrą, kad  normalu, „aukštas lygis“  apatinius rodyti. Nebestebina,  jog vyrai net sumoka, kad tik pusnuoges žmonas žurnalo viršelin įdėtų. Gerumas neišpasakytas – tegu visi grožisi.

Ir kaip čia neprisiminsi Galinos Dauguvietytės, kuri tėvo auskaru  Andrių Mamomtovą apdovanojo ne tik už Hamleto vaidmenį ir jo muziką, bet ir už padorumą. Žinoma šmaikštuolė, menu, taip ir pasakė: „nemačiau nė viename žurnale vaikus ant naktipuodžio sodinant“. Atsilikęs, ne šiuolaikinis. Bet tokių jau nedaug.

Turbūt ir pirštais tuoj visi pradėsime rodyti vienas į kitą. Išmokys televizorius kultūros – ten nuolat baksnoja. Kaime vis primindavo vaikui: nerodyk pirštu, negražu. Bet argi kaimas pavyzdys – runkeliai ten. Be to, ir jie televizorius juk turi, laikraščius, žurnalus gauna – pakils ir jų lygis.