Kas lygina smegenų vingius?

Rašančiųjų gretos turbūt jau nedaug atsilieka nuo tų, kurie skaito. Knygas rašyti, versti ir leisti gali bet kas. Ne vien poezijos ar kitokios grožinės kūrybos – ir žinynus, žodynus. Nesijaudinant,  jei juose liks ne vien rašybos, bet ir faktinių klaidų.  Už  jas atsakyti nereiks. O jei kam užkliiūtų , pakaks visur  ir visada tinkančio pasiteisinimo, jog „neklysta tik nieko nedirbantis“. Be to, leidyba – verslas. Nenori, nepatinka – nepirk. Dar šūsnys laikraščių, žurnalų laukia. Tik rinkis. Žinių ir patarimų – gausybė.

Rodos, visai nekaltas „smegenų plovimas“. Ir savanoriškas pasidavimas tam, jokios prievartos. Suklūsti nebent tada, kai, žvelgdamas į save ar greta esantį, nieko kito nebesugalvoji, tik pakartoji pastaruoju metu vis dažniau girdimą klausimą: kas su mumis pasidarė, kas atsitiko su žmogum? Juk tik visai nebemąstantis, nebegerbiantis nei savęs, nei savo gyvenimo gali apsileisti tokia valdžia ir paklūsti jos tvarkai. Kultūrai skirti pinigai švaistomi jos naikinimui, kaip siekiamybė iškeliamas antimenas, o tam nepritariantys apšaukiami atsilikėliais, runkeliais.

Lentynos lūžta nuo turtingo, sėkmingo, laimingo gyvenimo vadovų, ir jų paklausa nemažėja. Nori neatsilikti, būti pažangus, skaityk, tikėk tuo, kas ten parašyta, ir visos negandos, rūpesčiai tave aplenks. O jei dar didesnės sėkmės šaukiesi, būtinai televizoriun pakliūk. Nemoki nei šokti, nei dainuoti? Ne kliūtis. Gal ateitį nuspėti gali ar net žmoniją išgelbėti? Tur būt gali. Prisimink, ką skaitei. Svarbu tikėti ir apie savo galias garsiai pranešti. O kiti patikės dar greičiau, nei tu manai. Dirva tam paruošta, berk grūdą.