Mūsų vyresnieji, protingi, išsilavinę žmonės nustumti į pašalį arba patys pasitraukę. Retai juos bematome ir begirdime, nors turbūt yra nemažai laukiančių jų išmintingo žodžio, kuris paremtų, padėtų išbūti šiuo keistu metu, kai vertybės verčiasi aukštyn kojom.
Juk net jauni ne visi į kaučingus braunasi, ne visų galvos sėkmės mokytojų apdorotos. Yra ir matančių, jog mūsų karaliai ne taip jau retai būna nuogi. Tik kažkodėl tylime ir laukiame, kad kas nors kitas, „ne aš“, tai garsiai ištartų.
Apmaudu, kad dažnai nebeatsiranda vietos per gyvenimą žmogaus sukauptai patirčiai, ne per dieną ar dvi įgytoms žinioms. Ir patys matom, kad netoli tenueiname, nustumdami arba net niekindami savo vyresniuosius, pripažinimą pelniusius ne pasirodymais televizijos ekrane, o kasdieniu tiūsu, mokymusi. „Darbas dar nė vieno nesugadino“,– sako jie, tarsi teisindamiesi, jog netiki tais mūsų greitų sėkmių šūkiais, kuriais vis garsiau mosikuojam. Bet kam berūpi tas jų tikėjimas.
Tik suaugę pradedame geriau suprasti savo tėvus, pajuntame jų gyvenimų ir darbų tikrąją vertę, stebimės, kiek daug jie suspėjo.
Ir gaila, kad labai jau ilgai nesuaugam. Prieš aštresnį protą, gilesnę išmintį ar turtingesnę patirtį net sendami vis purkštaujam ir sukylam tarsi vaikai.
0 Comments
Rašančiųjų gretos turbūt jau nedaug atsilieka nuo tų, kurie skaito. Knygas rašyti, versti ir leisti gali bet kas. Ne vien poezijos ar kitokios grožinės kūrybos – ir žinynus, žodynus. Nesijaudinant, jei juose liks ne vien rašybos, bet ir faktinių klaidų. Už jas atsakyti nereiks. O jei kam užkliiūtų , pakaks visur ir visada tinkančio pasiteisinimo, jog „neklysta tik nieko nedirbantis“. Be to, leidyba – verslas. Nenori, nepatinka – nepirk. Dar šūsnys laikraščių, žurnalų laukia. Tik rinkis. Žinių ir patarimų – gausybė. Dirbant bibliografe, tenka peržvelgti, paskaitinėti šūsnis laikraščių ir žurnalų. Be politinių demagogijų, kruvinųjų nusikaltimų ir rėksmingų reklamų puslapių akis ne mažiau bado ir bulvariniai tekstai. Jais ypač puikuojasi elitiniu save laikantis „Lietuvos rytas“. Žurnalistus dar galima suprasti. Už pastangas mus įtikinti, kad žmonėms to reikia, jiems atlygina. Bet tų rašinių herojai nepaliauja stebinti. Suprantame, kad sunkmečio bėdos – ne gamtos išdaigos. Neabejojame, kam suversime kaltę dėl užgriuvusių negandų. Aišku, valdžiai, kuri, kokią beišsirinktume, vis apgaudinėja, vagia ir kas labiausiai glumina – vėl nepateisina mūsų vilčių. Bet ar nuo to palengvės? Jau paties dievulio taip surėdyta, kad esam skirtingi. Nevienodai atseikėta mums gabumų, grožio, sveikatos ar turtų. Bet nėra ko burnoti – kiekvienam numatyta ir vieta, ir užduotis. Krizė jau įgriso, jau sunkmečiu siūlo vadinti. Kai nei karas, nei maras, nei žemės drebėjimas, sunku susitaikyti. Aišku tik viena, kad keiksnosi valdžią ar ne – teks išbūti. Jei pamėginsi suaugti, pats savimi pasirūpinti, dirbti ir uždirbti, atims, „parems“ nedirbantį. Sulygins su juo ir dar pakeiksnos, kad tu ne kaip visi, ne su visais. Negeranoriškas. Kaip greitai ir lengvai mes linksim, jog vyrai žudosi nusigėrę. Kas ištars, kad ne visi pajėgia išlikti vaikais, laukiančiais Kalėdų senio ir saldainių. Koks tiesus virsta medis. Nebeišmoksi tokio tiesumo. Lankstaisi kairėn, dešinėn, norėdamas įtikti ar patikti, žvalgaisi pirmyn ir atgal, bet, žiūrėk, numirsi, nei įtikęs, nei patikęs... O dar ir neištaręs — ne vien jausmų, ir minčių knibždėlyną sukėlė tie kertami medžiai... Nuotraukos — P. Kvedarienės |
Išbūk oriaiUž sau skirtą laiką pats atsakai Rašinių rodyklė
Kalendorinė rodyklė
September 2010
Dalykų rodyklė
All
Prenumerata |