Mes ir mūsų vyresnieji

Mūsų vyresnieji, protingi, išsilavinę žmonės nustumti į pašalį arba patys pasitraukę. Retai juos bematome ir begirdime, nors turbūt yra nemažai laukiančių jų išmintingo žodžio, kuris paremtų, padėtų išbūti šiuo keistu metu, kai vertybės verčiasi aukštyn kojom. 

Juk net jauni ne visi į kaučingus braunasi, ne visų galvos sėkmės mokytojų apdorotos. Yra ir matančių, jog mūsų karaliai ne taip jau retai būna nuogi. Tik kažkodėl tylime ir laukiame, kad kas nors kitas, „ne aš“, tai garsiai ištartų.

Apmaudu, kad dažnai nebeatsiranda vietos per gyvenimą žmogaus sukauptai patirčiai, ne per dieną ar dvi  įgytoms žinioms. Ir patys matom, kad netoli tenueiname, nustumdami arba net niekindami savo vyresniuosius, pripažinimą pelniusius ne pasirodymais televizijos ekrane, o kasdieniu tiūsu, mokymusi. „Darbas dar nė vieno nesugadino“,– sako jie, tarsi teisindamiesi, jog netiki tais mūsų greitų sėkmių šūkiais, kuriais vis garsiau mosikuojam.  Bet kam berūpi tas jų tikėjimas.

Tik suaugę pradedame geriau suprasti savo tėvus, pajuntame jų gyvenimų ir darbų tikrąją vertę, stebimės, kiek daug jie suspėjo. 

Ir gaila, kad  labai jau ilgai nesuaugam. Prieš aštresnį protą, gilesnę išmintį ar turtingesnę patirtį net sendami vis purkštaujam ir sukylam tarsi vaikai.