Genovaitė Mačiūtė

Rodos, jau net ne kritiškumo – sveiko proto vengiame. Jei būtų kitaip, ar įsileistumėm į savo gyvenimą „Lietuvos ryto“ bei televizijos žvaigždžių brukamas vertybes. Paburbėt paburbame, bet nė nepajuntame, kaip  imame žaisti pagal jų primetamas taisykles, dalyvauti jų organizuojamose akcijose, lošimuose, balsavimuose, rinkimuose.

Nesuprantame, jog tuo parodome, kad pritariame joms? Juk galėtumėm ne tik paburnoti, bet ir neiti į mūsų tautos šventovę Arkikatedrą drebinančius renginius, neprenumeruoti to šeštadieninio bulvaro  – „Lietuvos ryto“ su „Gyvenimo būdo“ priedu.

Nesutikau žmogaus, kuriam patiktų senosios J. Basanavičiaus aikštės Birštone rekonstrukcija, bet jos atidarymo iškilmėse dalyvavusių kažkodėl netrūko, paveldo niokotojai neliko vieniši, turėjo kam  savo darbais pasigirti.

Tokia jau žmogaus prigimtis – elgtis kaip dauguma, dairytis, kur lengviau, kaip išvengti didesnių pastangų. Vilioja „greitasis maistas“. Ar ne dėl to ne vien skrandžiui – ir mintims jo netrūksta? Tarsi saugiais ramsčiais apsistatome galvojančiais už mus. O jie dažniausiai tik pasinaudoja mūsų tingumu, kartais gal  ir  baime ar nepasitikėjimu savo protu susivokti, vertinti – kad galėtų  parodyti, kaip turėtume gyventi.

Džiaugiamės išvaduoti nuo mąstymo, kas mums  teisinga ir  tikra? O į tuos gelbėtojus turbūt nė neįsižiūrime. Negi jie protingesni vien dėl to, jog iš televizorių ekranų neišlenda ar kad iš kaimo žmogaus vis pasišaipo?

Juk turbūt ne vien švietimo, ir kitokias mūsų gyvenimo reformas dažniausiai daro anot Jono Kubiliaus „pilkieji, agresyvieji“. Jei pamėgintume savo galva mąstyti ir vertinti, gal  ne į juos  – į didesnius imtume lygiuotis.

Ar bent pasidomime tų televizinių ir laikraštinių „autoritetų“ darbais – ką išties jie yra nuveikę, ir kuo pranašesni už mus?

Rūpintis savu – prigimtinis, įprastas dėsnis. Negali būti atsakingas už tai, kas ne tavo, kas tau nepriklauso. Todėl nieko stebėtino, kad  mažėjant to „savo“, nyksta ir atsakomybė. Prisitaikai, išmoksti nesukti galvos, nors dažnai tam prireikia nemenkų pastangų.

Bet  nė nepajunti, kaip nusimeti atsakomybę ir už savo mintis, net patį buvimą. Tarsi ir galva, ir gyvenimas jau būtų nebe tavo –  gal visų, gal niekieno. O atsakomybę praradęs tampi lengvai valdomu. Toks juk nežiūrėsi kritiškai į tikrovę, nusistovėjusius jos vertinimus, išgirstas nuomones.

Gyveni čia ir dabar, ne kariuomenėje tarnauji. Todėl ar ne keista, kad kažkas ne tik tavo darbus, bet ir mintis rikiuoja. Nepagalvoji, kad atsisakydamas didžiausios, tik žmogui duotos dovanos – mąstymo, gali ir Aukščiausiąjį užrūstinti?

Supranti, kad atsakyti gali tik už tai, kas tavo. Bet kažkodėl nekliūva, nesistebi,  akys seniai apsiprato su atsakomybę žadinančiais šūkiais, kurie ragina rūpintis vaikais, seneliais, miškais ar ežerais. Sutinki tapti atsakingu už visus ir viską? Betgi pats žinai, kad nepavyks, kaltas liksi.

Gyvenimo mokytojų lyg ir nestokojame. Netrūksta išmanančių ir patarinėjančių, kaip ištverti sunkmetį, kaip neprarasti optimizmo ir laimės ar sėkmės pasiekti.

Bet kaip gyventi, kaip būti ir išbūti tokiu nežmonišku laiku, kai netikėjimas garbingumu ir padorumu tapo savaime suprantamu. Ištaręs, jog kažkam tikrai rūpi Lietuva, ir ne visi vagys, jog ne kiekvienas vyras – plevėsa, ir ne visos moterys – kekšės, sulauksi, jei ne atviros pašaipos, tai bent jau užjaučiančio žvilgsnio: naivuoli, tu naivuoli, nepažįsti gyvenimo. Verčiau prisipažink, ar tik nemėgini  apmulkinti, apsimesti geresniu už kitus.

Atrodo, visų galvose tik ir sukasi mintys, ką nugvelbti, kaip apgauti, išsisukti. O jei tuo neužsiimi, tai vien dėl to, jog apsukrumo trūksta ar tinkamų progų, pagundų nepasitaikė.

Menkai teguodžia tiesa, kad kitus pagal save matuojame. Net to žodžio „garbė“ nebėra mūsų kasdienybėje. Šypteliu prisiminusi, kad vaikystėje dar buvo, dar sakydavome: „garbės žodis“. Ir draugo ištartu garbės žodžiu patikėdavome.

Turbūt  kartu su paskutiniais už savo žemę ir namus miškuose galvas padėjusiais vyrais bei jų ištikimosiomis moterimis nebūtin pasitraukė ir garbė, padorumas. Savo didvyrių kovas kai kuriomis progomis dar prisimename. Bet ne jų garbingumą ir dorą – to nebereikia.

Gaila vaikų – labai jau į nedraugišką, nepatikimą pasaulį juos paleidžiame. Ir dar vis perspėjame, net pagąsdiname: nieko gero iš kitų nelauk, nepasitikėk, bet kas gali apgauti, tavimi pasinaudoti. Ir  pats nesistenk būti geresnis, doresnis. Nė nepajusi, kaip atsidursi kvailio vietoje. Toks gyvenimas. Be garbės. Nelengva tokį išbūti.