Be garbės tas gyvenimas

Gyvenimo mokytojų lyg ir nestokojame. Netrūksta išmanančių ir patarinėjančių, kaip ištverti sunkmetį, kaip neprarasti optimizmo ir laimės ar sėkmės pasiekti.

Bet kaip gyventi, kaip būti ir išbūti tokiu nežmonišku laiku, kai netikėjimas garbingumu ir padorumu tapo savaime suprantamu. Ištaręs, jog kažkam tikrai rūpi Lietuva, ir ne visi vagys, jog ne kiekvienas vyras – plevėsa, ir ne visos moterys – kekšės, sulauksi, jei ne atviros pašaipos, tai bent jau užjaučiančio žvilgsnio: naivuoli, tu naivuoli, nepažįsti gyvenimo. Verčiau prisipažink, ar tik nemėgini  apmulkinti, apsimesti geresniu už kitus.

Atrodo, visų galvose tik ir sukasi mintys, ką nugvelbti, kaip apgauti, išsisukti. O jei tuo neužsiimi, tai vien dėl to, jog apsukrumo trūksta ar tinkamų progų, pagundų nepasitaikė.

Menkai teguodžia tiesa, kad kitus pagal save matuojame. Net to žodžio „garbė“ nebėra mūsų kasdienybėje. Šypteliu prisiminusi, kad vaikystėje dar buvo, dar sakydavome: „garbės žodis“. Ir draugo ištartu garbės žodžiu patikėdavome.

Turbūt  kartu su paskutiniais už savo žemę ir namus miškuose galvas padėjusiais vyrais bei jų ištikimosiomis moterimis nebūtin pasitraukė ir garbė, padorumas. Savo didvyrių kovas kai kuriomis progomis dar prisimename. Bet ne jų garbingumą ir dorą – to nebereikia.

Gaila vaikų – labai jau į nedraugišką, nepatikimą pasaulį juos paleidžiame. Ir dar vis perspėjame, net pagąsdiname: nieko gero iš kitų nelauk, nepasitikėk, bet kas gali apgauti, tavimi pasinaudoti. Ir  pats nesistenk būti geresnis, doresnis. Nė nepajusi, kaip atsidursi kvailio vietoje. Toks gyvenimas. Be garbės. Nelengva tokį išbūti.