Sunku įsivaizduoti be Vaižganto ne tik tarpukario Kauną ar Vytauto bažnyčią, bet ir visą to meto Lietuvą. Negali atsistebėti, kiek daug jis aprėpdavo, suspėdavo. Kunigavo, įkūrė ir leido „Tėvynės sargą“, vėliau kultūros laikraštį „Viltis“. Rašė daug publicistikos straipsnių, kuriuose kritiškai nagrinėjo gyvenimo tikrovę, politinių partijų nesutarimus, nevengė patarimų ir buitiniuose reikaluose. Į Lietuvą jis žvelgė rūpestingo šeimininko akimis. Ne tik parodydavo blogybę, bet ir aiškinosi jos priežastis bei kaip ją ištaisyti. Tur būt tuo Vaižganto raštai labiausiai ir skiriasi nuo šiandieninės publicistikos. Toli mums ir iki šio šviesaus žmogaus nusimanymo įvairiausiose srityse bei jo rašymo kultūros ar pagarbos skaitančiajam.
O akylaus, kritiško, žodingo rašytojo knygose spinduliuoja ir visom spalvom žaižaruoja žmogaus siela, širdį glosto gimtosios žemės grožis, pasitikėjimą savimi kasdienis darbas augina.
Todėl su Vaižgantu gyvenkim.