Bulvarėjam

Dirbant bibliografe, tenka peržvelgti, paskaitinėti šūsnis laikraščių ir žurnalų. Be politinių demagogijų, kruvinųjų nusikaltimų ir rėksmingų reklamų puslapių akis ne mažiau bado ir bulvariniai tekstai. Jais ypač  puikuojasi elitiniu save laikantis „Lietuvos rytas“. Žurnalistus dar galima suprasti. Už pastangas mus įtikinti, kad žmonėms to reikia, jiems atlygina. Bet tų rašinių herojai nepaliauja stebinti.

Rodos, padorus žmogus, nemažai gyvenime pasiekęs, lyg ir turėtų daug įdomaus, vertingo pasakyti, bet narsto laikraštyje sutuoktinio ir savo ištikimybę, pasakoja svorio numetimo ar plaukų spalvos pakeitimo priežastis ir turbūt jau nė nerausta. Gražu. Šiuo grožiu jau spinduliuoja ne vien scenos žvaigždės, bet ir mūsų išrinktieji, valdžioje sėdintys. Negi  tikrai tai niekam ir nebekliūva? Pasiekėme tokią kultūrą, kad  normalu, „aukštas lygis“  apatinius rodyti. Nebestebina,  jog vyrai net sumoka, kad tik pusnuoges žmonas žurnalo viršelin įdėtų. Gerumas neišpasakytas – tegu visi grožisi.

Ir kaip čia neprisiminsi Galinos Dauguvietytės, kuri tėvo auskaru  Andrių Mamomtovą apdovanojo ne tik už Hamleto vaidmenį ir jo muziką, bet ir už padorumą. Žinoma šmaikštuolė, menu, taip ir pasakė: „nemačiau nė viename žurnale vaikus ant naktipuodžio sodinant“. Atsilikęs, ne šiuolaikinis. Bet tokių jau nedaug.

Turbūt ir pirštais tuoj visi pradėsime rodyti vienas į kitą. Išmokys televizorius kultūros – ten nuolat baksnoja. Kaime vis primindavo vaikui: nerodyk pirštu, negražu. Bet argi kaimas pavyzdys – runkeliai ten. Be to, ir jie televizorius juk turi, laikraščius, žurnalus gauna – pakils ir jų lygis.