Genovaitė Mačiūtė

Rūpintis savu – prigimtinis, įprastas dėsnis. Negali būti atsakingas už tai, kas ne tavo, kas tau nepriklauso. Todėl nieko stebėtino, kad  mažėjant to „savo“, nyksta ir atsakomybė. Prisitaikai, išmoksti nesukti galvos, nors dažnai tam prireikia nemenkų pastangų.

Bet  nė nepajunti, kaip nusimeti atsakomybę ir už savo mintis, net patį buvimą. Tarsi ir galva, ir gyvenimas jau būtų nebe tavo –  gal visų, gal niekieno. O atsakomybę praradęs tampi lengvai valdomu. Toks juk nežiūrėsi kritiškai į tikrovę, nusistovėjusius jos vertinimus, išgirstas nuomones.

Gyveni čia ir dabar, ne kariuomenėje tarnauji. Todėl ar ne keista, kad kažkas ne tik tavo darbus, bet ir mintis rikiuoja. Nepagalvoji, kad atsisakydamas didžiausios, tik žmogui duotos dovanos – mąstymo, gali ir Aukščiausiąjį užrūstinti?

Supranti, kad atsakyti gali tik už tai, kas tavo. Bet kažkodėl nekliūva, nesistebi,  akys seniai apsiprato su atsakomybę žadinančiais šūkiais, kurie ragina rūpintis vaikais, seneliais, miškais ar ežerais. Sutinki tapti atsakingu už visus ir viską? Betgi pats žinai, kad nepavyks, kaltas liksi.

Krizė jau įgriso, jau sunkmečiu siūlo vadinti. Kai nei karas, nei maras, nei žemės drebėjimas, sunku susitaikyti. Aišku tik viena, kad keiksnosi valdžią ar ne – teks išbūti.

O santvarka nepaliauja stebinti sumanumu, kaip paversti visus nesavarankiškais, priklausomais. Tik ar ne per lengvai žmogus susitaiko, paklūsta ir nesuauga? Lieka vaiku be atsakomybės už sau skirtą laiką, savo gyvenimą. Tarsi tik nuo valdžios gerumo ar blogumo ir bepriklausytų tavo buvimas. Net  nuomonę ir vertybes televizorius bei laikraščiai nurodys, nesuk galvos.

Jei pamėginsi suaugti, pats savimi pasirūpinti,  dirbti ir uždirbti, atims, „parems“ nedirbantį. Sulygins su juo ir dar pakeiksnos, kad tu ne kaip visi, ne su visais. Negeranoriškas.

Kaip greitai ir  lengvai mes linksim, jog vyrai žudosi nusigėrę. Kas ištars, kad ne visi pajėgia išlikti vaikais, laukiančiais Kalėdų senio ir saldainių.