Prisižaidėm

Suprantame, kad sunkmečio bėdos – ne gamtos išdaigos. Neabejojame, kam suversime kaltę dėl užgriuvusių negandų. Aišku, valdžiai, kuri, kokią beišsirinktume, vis apgaudinėja, vagia ir kas labiausiai glumina  – vėl nepateisina mūsų vilčių. Bet ar nuo to palengvės?

Įdomu, kokių krizių dar reikia, kad sveiku protu kiekvienas pasižiūrėtume į santvarką, kurią patys sau susikuriame. Demokratiškai. Įtikėję, jog dauguma – ne tik teisesnė, bet ir protingesnė už atskirą žmogų.

Negi tokiu keliu eidami galime viltis ko nors daugiau už tai, ką turime? Aišku, tik visuotinio nepasitenkinimo savo pačių susikurta tvarka, nuolatinio valdžios keiksnojimo. Ne tik sau, bet ir greta esančiam vis primename, kad visiems arba bent jau daugumai nepatinka ta tvarka. Bet privalome jos laikytis.

O kodėl? Gyvename savo šalyje, okupantų tankai seniai išsinešdinę. Ir ne Aukščiausiasis nurodė net šiais, interneto, laikais, rašyti šūsnis niekam nereikalingų popierių (sovietmečiu mažiau užteko), prisiveisti ne dirbančių, o tik kontroliuojančių, koordinuojančių ar dar geriau – reprezentuojančių.

Tai, aišku, tik smulkmenos iš mūsų susikurtos tvarkos. Rodos, suaugę žmonės, galėtume daug naudingų, prasmingų darbų nuveikti, bet kiek savo laiko, jėgų, lėšų ir net proto iššvaistome rimtais veidais užsiimdami nei šiuo, nei tuo. Tarsi vaikų daržely žaistume. Skirtumas tik tas, kad anksčiau ar vėliau prisižaidžiame. Tada ir nustembame, kad pinigus, pasirodo, reikia ir uždirbti. Nupieštais netoli tenukeliausi, valgyti norisi, o greta nei tėvo, nei motinos.

Tuomet pasidairome ir pamatome, kad kol mes žaidėme, kitas dirbo ir uždirbo. Kas galėjo pagalvoti, kad norime atimti. Tegu pasidalina.