Kai visi gali viską

Jau paties dievulio taip surėdyta, kad esam skirtingi. Nevienodai atseikėta mums gabumų, grožio, sveikatos ar turtų. Bet nėra ko burnoti – kiekvienam numatyta ir vieta, ir užduotis.

Tik kad labai jau mes gudrūs – sujaukėme tą tvarką, įsivedėm pažangesnę, kai visi gali viską. Ir ministraut, ir žvaigžde sužibėt. Lyg ir teisinga būtų – išnaudojame tik nedidelę dalį savo galimybių. Bet norėk nenorėjęs, jos vis tik skirtingos kiekvieno iš mūsų. Ir to nepaslėpsi.

Kažin, kaip išsisuka mokytojas – jam tenka girti visų piešinius, visų rašinius ir nuraminti, jei kuris uždavinio neišsprendė, svarbu stengėsi.  Neduok dieve, garsiai pastebėsi talentą, išskirsi gabesnį.

Šaunūs mes, gerai gyvenam, kai visi gali viską. Taip gerai, jog nė nesistebim, kad tokį trumpą mums skirtą laiką leidžiame sau apsieiti be Donato Banionio, Jono Kubiliaus, Sauliaus Sondeckio. Kažkaip tarsi netyčia nebėra jiems vietos. Ir tai tik kelios pavardės, atėjusios galvon.

Bet ar vaikai mums už tai atleis?