Dvasios sunkmetis

Negali sakyti, kad niekas neprabyla apie dvasią žlugdantį laiką. Guostis išties tenka, nes su neteisybe bei mulkinimu susitaikyti yra žymiai sunkiau, nei liesesniu kąsniu pilvą apgauti ar be kokio naujo daikto apsieiti.

Jau pripratome prie kaltinimų, kad esame abejingi, nusivylę ir netikime savo valstybe. Bet negi kas mano, jog patys siekiame to abejingumo, ar kad taip gyventi yra lengviau ir paprasčiau? Juk neturime pasirinkimo. Kuo galėtume pasitikėti? Ar atskleidė kas tikrąsias  sunkmečio priežastis: svetimo turto iššvaistymą ir išvogimą. Ar įvardijo kaltus?

Kai dirbantis atsiduria kvailio vietoje, o  vagis rimtu veidu iš aukštos tribūnos ragina suprasti sunkmečio problemas ir susitelkti, ne tik tikėjimas valstybe, bet ir ūpas gyventi gali išblėsti.

Ir kiek įžūlumo reikia turėti, kad kiltų mintis šį laiką lyginti su pokario sunkumais ir  kovotojų drąsą ar tremtinių stiprybę priminti. Juk svetimi, ne savi, anų žmonėmis nelaikė. Atrodo, net šito nebeskiriame. Todėl dar sunkiau.