Idealistai

Kasmet kartojasi dienos, kuriomis nejučiom imame lyginti save su prieš mus gyvenusiais, aną Lietuvą kūrusiais ir ją gynusiais. Jie buvo idealistai, – atlaidžiai linkčiojame, o neretai ir su panieka tai ištariame.

Mes nebe tokie. Tamsuoliai anie buvo, atsilikę. Ne pavyzdys mums. Iš savo praeities kažkodėl vis Žemaitę ar Biliūną į dienos šviesą skubame ištraukti ir rodyti, tarsi netyčia užmiršdami mūsų aviacijos, tiltų inžinierių bei kitų mokslo žmonių pasiekimus. Bet jie juk buvo. Kaip ir gerai ginkluota Lietuvos kariuomenė.

Gal palengvėja, gal sąžinė aprimsta, kai tautos vardą garsinusius lakūnus ar su tėvynės okupacija nesusitaikiusius ir  į miškus pasitraukusius Lietuvos vyrus idealistais pavadiname  – šiandieniniu supratimu idealizmas su protu jau nebedera.

Kaltink nekaltinęs mūsų protėvius tamsumu, bet juk akis bado jų sveikas požiūris į mokslą. Užsimerkti tenka, kad nematytum. Bent vieną vaiką gerai išmokslinti, – ar ne toks buvo kiekvieno darbštaus ir doro Lietuvos ūkininko noras. Negi per menkas, ne išmintį ir supratimą bylojantis? Kas iš to, kad dabar kone visi diplomuoti? Pilna savivaldybė ponų ir jų tarnų, bet net kvietimo į Vasario 16-osios renginius nėra kam be klaidų parašyti. Tokia ta mūsų pažanga.

Gal tikrai verčiau užmiršti tuos protėvius, nes, akyliau jų gyvenimų lapus pasklaidžius, tik širdį suspaudžia. Savo Lietuvą jie kūrė ir gynė. Savo žemei vaikus dorais žmonėmis augino. Darbas, tikėjimas ir pasitikėjimas savimi buvo jų stiprybė.

Ir tu norėtum taip gyventi? Turbūt  ne vien tu. Bet kieno dabar  Lietuva? Viena žinai aiškiai: jei būtų tavo, tik pasijuoktum iš dabartinio sunkmečio – nedidelė bėda, kiek čia žmogui reikia. Bet kai kvailiu esi laikomas, juokai baigiasi.