Baigėsi dar viena Kovo 11-oji. Su šventinėm kalbom – meilės prisipažinimais Lietuvai, raginimais vienybės, susitelkimo. Ir su neištartais teisybės žodžiais. Jei vagį vagimi pavadinsi, o išdavikui neieškosi pateisinimų – vis dar būsi kaltinamas, kad skaldai Lietuvą. Arba visai neišgirstas liksi.
Ir toliau taip gyvensime? Skatindami švaistymą ir akių dūmimą, o nuostolius išdalindami visiems. Nė neįvardiję, kas kaltas, o kas ne? Vilsimės dar didesnės tolerancijos, ir vėl kviesime vienas kitą draugiškai už rankų susikabinti? Keistokas tas mūsų gerumas ar atlaidumas – tarsi būtume visi kalti.
O ką daryti tam, kuris nori gyventi oriai, kuris be daug ko gali apsieiti, tik be pagarbos sau – ne. Todėl aiškiai ir sako, kad jis nesikabins už rankų su išdavikais ar su vagim. Greičiau jau Lietuvą paliks ar net per langą iš devinto aukšto iššoks – taip tenusižemins.
Atrodo, tik profesoriui Arvydui Šliogeriui užkliuvo, kad aferų mūsų Lietuvoje – kur tik pasisuksi, bet aferisto – nė vieno. Gal dėl to ir neblėsta tas noras vieningo ratelio – suksimės toliau ir, matyt, dar greičiau dardėsime žemyn.
0 Comments
Leave a Reply. |
Išbūk oriaiUž sau skirtą laiką pats atsakai Rašinių rodyklė
Kalendorinė rodyklė
September 2010
Dalykų rodyklė
All
Prenumerata |