Genovaitė Mačiūtė

Leono Stepanausko rašinys „Metuose“ (2009, 3 nr., 156-157 p.) „Prancūzai gina savo kalbą“ priminė prieš penkiolika metų priimtą Žako Tūbono įstatymą (Loi Toubon). Jo pradžioje pažymima, kad kalba – „tai esminė žmogaus asmenybės dalis“ („élément fondamental de la personnalité“), o gimtoji kalba – ir savojo (šiuo atveju prancūzų) kultūros paveldo dalis („et du patrimoine de la France“).

Ne nauji, šnekant apie kalbą ir pas mus dažnai ištariami teiginiai. Nuo 1995-ųjų turime ir savo Valstybinės kalbos įstatymą. Tad ko trūksta, kad rūpestis gimtąja kalba vis dėlto kelia nemažai abejonių. Atsakingi už kalbą pareigūnai džiūgauja, jog lietuvių kalba niekada neturėjo tokių gerų sąlygų kaip dabar, šviesioji visuomenės dalis skambina pavojaus varpais, dauguma išvis į tai nekreipia dėmesio, kai kas turbūt  ir su puskalbe išsiverstų.

Nors Irena Smetonienė  ir guodžia, „kad visur tos pačios problemos“, prancūzų orumas vis tiek daro didžiulį įspūdį. Nacionalinio diktanto idėją iš jų pasiimti – vieni niekai, palyginus su didžiavimusi savo kalba ir atsakomybe už ją. Stokojame savigarbos. Ir kalbininkai čia ne išimtis.

Bepigu buvo Aldonui Pupkiui, sovietmety baksnojusiam kalbos klaidas. Kad ir pasišaipydavome iš jo reiklumo, bet neabejojome, jog jis, kaip ir mes visi – „prieš rusus“ už Lietuvą, už mūsų kalbą. Šiandieniniai kalbos sergėtojai – modernūs, patriotizmas mūsų šaly nebemadingas, „kosmopolitiškumas“ labiau vertinamas. Tad ko norėti.

Nors keistas dalykas tos mados – ateina, praeina. O geras skonis visada akį glosto ir dvasią gaivina. Kas jau kas, o prancūzai tą puikiai žino, pasitiki savimi, todėl gali būti ir nemadingi, ir kalba rūpintis, ir net kompiuterį savaip vadinti.

Kalendorinė rodyklė

March 2010
April 2009
March 2009
February 2009
January 2009

Kokie apgailėtinai maži mes, kai svetimšalyje  įžvelgiame kažką didesnio, vertesnio ir net pranašesnio vien dėl to, jog jis – ne lietuvis, kai labai jau atidžiai klausome reikalavimų savo valstybinę kalbą „pritaikyti“ kitataučiams ar kai pasaulį priimame kaip kokį slibiną, kuris tik ir taikosi mus praryti. Nepasistengiame labiau sudominti savimi: gal jis norėtų branginti ir saugoti.

Aišku, kad nuo tokio menkumo neišvaduos nei Valdovų rūmai, nei tūkstantmečio minėjimai ar Europos sostinė. O kas padės?  Kas mums atgaivins tą tikrosios stiprybės šaltinį  – pagarbą patiems sau, protėvių žemei, jų papročiams, dainoms ir kalbai? Renginiai bei projektai, kuriais sieksime būti „lygūs tarp pasaulio tautų“? Bet negi pamiršome, kad lygūs jau buvom – Sovietų Sąjungoj.

O kodėl nenorime būti didesni? Tik susilyginti su kitais. Ir ar visada geriausiais? Turbūt nė nesusimąstome, kas bus, jei mūsų dukterys ims lygiuotis į afrikietę, Lietuvoj nei iš šio, nei iš to televizijos žvaigžde pavirtusią.

Kultūringo pasaulio žmonės su pagarbiu pavydu mokosi mūsų kalbos, negali atsistebėti, kaip išsaugojome tokią jos įvairovę, sodrų žodyną. Patys to tarsi nežinotume ir nematytume – nesidžiaugiame, nesididžiuojame. Ir didesnės pareigos ar atsakomybės ją saugoti nepajuntame. Tik apie neišvengiamas grėsmes savo kalbai mėgstame šnekėti. 

Bet ne apie tas, kurios dėl nesusivokimo ar orumo stokos tūno mūsų pačių galvose. Ar ne ten pat ir mūsų mažumas?