Wed, 16 Feb 2011 04:08:24 -0800WeeblyFri, 26 Mar 2010 17:52:42 -0800http://www.gm.on.lt/3/post/2010/03/kalbos-sargybinis.htmlLietuva mini Justino Marcinkevičiaus 80-metį. Ta proga laikraščiai išspausdino ir pokalbių su poetu, ir rašinių apie jį. Turbūt nerastumėm bibliotekos, kuri nebūtų surengusi literatūros parodos ar vakaro šiai sukakčiai pažymėti. Nemuno krašto sūnus Justinas Marcinkevičius seniai yra visos Lietuvos, yra mylimas. Tuo gal niekas ir neabejoja. Bet vis pagalvoju, ar mes neapakome ir neapkurtome iš tos didelės savo meilės, ar dar girdime, ką ir kaip poetas kalba dabar. Ne prieš dešimt, dvidešimt ar daugiau metų, o šiandieną.

Neretai apgailestaujame ar net papriekaištaujame, kad šviesiausieji mūsų žmonės nesibrauna į valdžią, ir kad jie tarsi paliko mus, pasitraukė ar atsitraukė. Nesunku įsivaizduoti, kiek partijų ar visuomeninių organizacijų norėtų, kad jų nariu ar net garbės pirmininku būtų Justinas Marcinkevičius. Nesuvilioja. Poetas pats pasirinko postą. Kalbos sargybinio. Bet kažkodėl to nematome, nieko mums nesako Justino Marcinkevičiaus parašas po peticijom, rezoliucijom, besirūpinančiom mūsų kalbos išsaugojimu.

Mylime savo Poetą, bet sargybon su juo neskubame. Negirdime ir nevilties: „kur tu lendi į nesavą / kalbele kalbužyte kalbyte / puskalbe puskvaile tu“. O juk tai – iš mūsų Justino Marcinkevičiaus lūpų.

kalba saugo ir gina
pasakau: gryčia asla stalas
nežinau ką daryti su durimis
ar jas uždaryti ar laikyti atdaras
uždarytos saugiau
atidarytos šaukia išeiti
vilioja nustebti
išsigąsti sušukti
galbūt grįžti
neperžengus tamsios priemenės
kalboje ir tikrovėje

2008

Mirusios kalbos palieka graudžius griuvėsius.
Atvertęs juos, seną gyvenimo kvapą randi,
užuodi šešėlius, degėsius, puvėsius,
klausą nudegina muzika - skurdi ir graudi.

Lyg paukščiai, lyg senprūsių vėlės apgieda
savastį savo, išrautą ugnimi ir krauju.
Istorija užsidengia veidą - gal kartais jai gėda.
Gal kartais gėda ir mums, neužstojusiems jų...

2009

Justinas Marcinkevičius („Metai“, 2010, 3 nr.) ]]>Sun, 05 Apr 2009 12:21:40 -0800http://www.gm.on.lt/3/post/2009/04/kalba-mada-ir-pranczija.htmlLeono Stepanausko rašinys „Metuose“ (2009, 3 nr., 156-157 p.) „Prancūzai gina savo kalbą“ priminė prieš penkiolika metų priimtą Žako Tūbono įstatymą (Loi Toubon). Jo pradžioje pažymima, kad kalba – „tai esminė žmogaus asmenybės dalis“ („élément fondamental de la personnalité“), o gimtoji kalba – ir savojo (šiuo atveju prancūzų) kultūros paveldo dalis („et du patrimoine de la France“).

Ne nauji, šnekant apie kalbą ir pas mus dažnai ištariami teiginiai. Nuo 1995-ųjų turime ir savo Valstybinės kalbos įstatymą. Tad ko trūksta, kad rūpestis gimtąja kalba vis dėlto kelia nemažai abejonių. Atsakingi už kalbą pareigūnai džiūgauja, jog lietuvių kalba niekada neturėjo tokių gerų sąlygų kaip dabar, šviesioji visuomenės dalis skambina pavojaus varpais, dauguma išvis į tai nekreipia dėmesio, kai kas turbūt  ir su puskalbe išsiverstų.

Nors Irena Smetonienė  ir guodžia, „kad visur tos pačios problemos“, prancūzų orumas vis tiek daro didžiulį įspūdį. Nacionalinio diktanto idėją iš jų pasiimti – vieni niekai, palyginus su didžiavimusi savo kalba ir atsakomybe už ją. Stokojame savigarbos. Ir kalbininkai čia ne išimtis.

Bepigu buvo Aldonui Pupkiui, sovietmety baksnojusiam kalbos klaidas. Kad ir pasišaipydavome iš jo reiklumo, bet neabejojome, jog jis, kaip ir mes visi – „prieš rusus“ už Lietuvą, už mūsų kalbą. Šiandieniniai kalbos sergėtojai – modernūs, patriotizmas mūsų šaly nebemadingas, „kosmopolitiškumas“ labiau vertinamas. Tad ko norėti.

Nors keistas dalykas tos mados – ateina, praeina. O geras skonis visada akį glosto ir dvasią gaivina. Kas jau kas, o prancūzai tą puikiai žino, pasitiki savimi, todėl gali būti ir nemadingi, ir kalba rūpintis, ir net kompiuterį savaip vadinti.

]]>Thu, 12 Mar 2009 18:33:23 -0800http://www.gm.on.lt/3/post/2009/03/kalba-ir-atsakomyb.htmlKai mėginu susivokti, o kartais net ir pasiteisinti, kodėl man taip rūpi gimtoji kalba, gręžiuosi į protėvius, Papilės kapeliuose šalia didžiojo Lietuvos vyro Simono Daukanto atgulusius. Turbūt jie pasėjo tą ramybės neduodantį atsakomybės grūdą. Ar ne todėl negaliu suprasti, kaip negėda teisintis: na, ir kas, kad darau klaidų, aš juk ne lituanistas (ir moterys taip sako). Aišku, gali ir nežinoti, ir suklysti, bet juk  kalba – ne profesija, ne vien tautinės tapatybės ryškiausias ženklas, bet ir žmogaus  kultūros dalis, jo garbės reikalas.

Kalbos saugojimu užsiimantiems pareigūnams raginant susiprasti ir nesilaikyti įsikibus archaiškos šnekos, nesibaiminti jos modernėjimo, paguodė Lietuvos Prezidento žodžiai, kad „ori tauta, kiekviena save gerbianti visuomenė neskurdina savo kultūros, aklai nesitaiko prie technologijų, o pastarąsias pritaiko savo kalbai ir tradicijoms“.

Deja, per mažai apie tai šnekame, per daug kaltės suverčiame kompiuteriams, internetui. Vis mėginu pasijusti kaily senolio, kuris, vaikaičio prašomas, norėtų padovanoti jam kompiuterį. Bet iš kur tam senam žmogui susigaudyti, ar tikrai geram, o ne kokiam velnio išmislui pinigus išleis – juk nuolat girdi apie grėsmes:  kompiuteris lietuvių kalbą gadina, internetas – šiukšlynas ir nešvankybės.

Taip jau yra, kad ir didžiausius žmogaus proto išradimus naudojame kiekvienas pagal savo supratimą bei išmanymą.

Jaunieji Lietuvos  informatikai skina laurus pasaulinėse olimpiadose. Jiems turbūt tik juoką keliame, vengdami gimtosios kalbos  rašmenų ir dėl to kaltindami kompiuterius, bet  ne save, savo apsileidimą, nemokšiškumą ar atsakomybės už gimtąją kalbą stoką. Todėl reiktų aiškiai pasakyti: lietuviškos raidės išsilakstė ne dėl to, jog valstybės sienos atsivėrė ar kad naujosios technologijos atėjo į mūsų gyvenimą – išmokome apsieiti ne tik be pagarbos savo kalbai, bet ir sau patiems.

]]>Tue, 10 Mar 2009 14:14:00 -0800http://www.gm.on.lt/3/post/2009/03/poeto-duona1.htmlKalbos maldelė Justinui Marcinkevičiui

Ko labiausiai pasiilgsta mūsų žmonės, svečiose šalyse apsigyvenę? Duonos, – prisipažįsta ne vienas. Juodos, įprastos ir savos.

O  poetas taria: „Kalbos kasdieninės/ duok man šiandien/ su žodžių pūga aplink galvą“.

Kaip duonos, tėvų ir protėvių kalbos, duok man šiandien ir visados – kad ir mano vaikai nestokotų, ir kad  taip per amžių amžius. Neįmantrios – rupios, kasdienės. Sudiržusios rugių laukuos, svaiginančios, į dangų keliančios dainose sodžiaus gimtojo. Kalbos, vienintelės, duok man šiandien ir visados.

2009, kovo 10

]]>Tue, 03 Mar 2009 15:13:12 -0800http://www.gm.on.lt/3/post/2009/03/ms-maumas-ir-didumas.htmlKokie apgailėtinai maži mes, kai svetimšalyje  įžvelgiame kažką didesnio, vertesnio ir net pranašesnio vien dėl to, jog jis – ne lietuvis, kai labai jau atidžiai klausome reikalavimų savo valstybinę kalbą „pritaikyti“ kitataučiams ar kai pasaulį priimame kaip kokį slibiną, kuris tik ir taikosi mus praryti. Nepasistengiame labiau sudominti savimi: gal jis norėtų branginti ir saugoti.

Aišku, kad nuo tokio menkumo neišvaduos nei Valdovų rūmai, nei tūkstantmečio minėjimai ar Europos sostinė. O kas padės?  Kas mums atgaivins tą tikrosios stiprybės šaltinį  – pagarbą patiems sau, protėvių žemei, jų papročiams, dainoms ir kalbai? Renginiai bei projektai, kuriais sieksime būti „lygūs tarp pasaulio tautų“? Bet negi pamiršome, kad lygūs jau buvom – Sovietų Sąjungoj.

O kodėl nenorime būti didesni? Tik susilyginti su kitais. Ir ar visada geriausiais? Turbūt nė nesusimąstome, kas bus, jei mūsų dukterys ims lygiuotis į afrikietę, Lietuvoj nei iš šio, nei iš to televizijos žvaigžde pavirtusią.

Kultūringo pasaulio žmonės su pagarbiu pavydu mokosi mūsų kalbos, negali atsistebėti, kaip išsaugojome tokią jos įvairovę, sodrų žodyną. Patys to tarsi nežinotume ir nematytume – nesidžiaugiame, nesididžiuojame. Ir didesnės pareigos ar atsakomybės ją saugoti nepajuntame. Tik apie neišvengiamas grėsmes savo kalbai mėgstame šnekėti. 

Bet ne apie tas, kurios dėl nesusivokimo ar orumo stokos tūno mūsų pačių galvose. Ar ne ten pat ir mūsų mažumas?

]]>Sun, 15 Feb 2009 05:12:59 -0800http://www.gm.on.lt/3/post/2009/02/kam-patikim-savo-kalb.htmlŽinomų, garbių mūsų šalies žmonių peticija Seimui, kuria prašoma nedelsiant atleisti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkę Ireną Smetonienę bei jos pavaduotoją Jūratę Palionytę, nepasibaigus jų įgaliojimų laikui tik patvirtino seniai akis badančią tiesą, kad ne globalizacija prarys mūsų kalbą – pražūčiai  ją pasmerkiame patys, savo didžiausią turtą patikėdami kalbos politikams.

Pačios peticijos, deja, nepavyko rasti  jokiame leidinyje, tik šiokius tokius pranešimus apie ją. Ar ne dėl to, kad žmonės nesužinotų, ir jų akys neatsivertų?

Juk eiliniu save laikantis tautietis nė nepagalvoja, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija galėtų griauti valstybės pamatus – jos kalbą. Jis  greičiau pasidžiaugs pareigūnų rengiamomis akcijomis ir atrakcijomis, gal net  atsilieps į Smetonienės raginimą pasipuošti ir savivaldybėn drožti, Nacionalinio diktanto rašyti, smagiausio ištiktuko rinkti.

Kas galėtų suabejoti, kad nesirūpinama lietuvių kalba. Projektai vykdomi. Diktantan žmones sukvietusi, patriotizmą parodžiusi  komisija toliau savo darbą atlieka – negaišdama, beveik tylomis. Juo pasigirs vėliau, priimtais įsakymais ar įstatymais.

Aiškiau už profesorių Aleksą Girdenį nepasakysi: „Suprasčiau politikus. Bet visiškai atsisakau suprasti kalbininkus“ (cituoju ne pažodžiui).

Dėkui už peticiją garbiems ir padoriems mūsų žmonėms. Daug apie save pasakė jos nepaskelbę leidiniai – tikrai verti mažesnių mokesčių.

Labai nesmagu dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narių. Norėtųsi tikėti profesorių padorumu, pasikliauti jais. Deja. Ar ne jie pirmieji ir turėtų skambinti visais pavojaus varpais, išaiškinti žmonėms politikų ketinimus ir  „pagirti“ Smetonienės uolumą juos vykdant.

Atsitokėkime, kalba – kiekvieno iš mūsų turtas ir pasididžiavimas.  Žiūrėkime, kam jį patikim. Negi dešimtmečiais nuo svetimų savo kalbą gynę ir saugoję leisime saviems ją nustekenti ir pribaigti?

]]>Tue, 10 Feb 2009 14:37:21 -0800http://www.gm.on.lt/3/post/2009/02/tvyn.htmlTariu „tėvynė“, ir kažkodėl netikrumu dvelkteli. Vis aptinku, kad vieno ar kito žodžio tarsi nėra mano burnoje. Ne dėl to, kad nežinočiau jo prasmės – todėl, kad neprireikia. Nebesuprasi, sovietmetis ar šiandieninių „patriotų“ melas jį išgujo. Sakau „čia mano žemė“, „mano dangus“,  „mano kelias namo“.

Juk ir nepritarę saulės parvežimui iš Maskvos nesigyrė meile Lietuvai, o  savo žemę ir namus, savo moteris ir vaikus gynė. Tėvų ir protėvių dainas dainuodami.  Ar ne tai buvo ir liko jų gyvybės verta tėvynė?

Lietuva man – tai pirmiausia mano kalba. Krūpteliu, nejauku nuo pakilių, garsių meilės tėvynei prisipažinimų – netrūksta žodžių, upeliais liejasi. Savus pamiršus,  ir svetimi tinka, gal net geriau, jais ištariama gal  net didesnė meilė, „globali“.

Dirvonuoja, į dykinę pavirto nedirbama senelių žemė. Vaikaičiai ir jų vardus  jau baigia pamiršti – kur čia viską prisiminsi. Svarbu meilė tėvynei.

]]>Mon, 19 Jan 2009 14:52:08 -0800http://www.gm.on.lt/3/post/2009/01/kalbele-tu-mano-kalbele.html„Kalbele, tu mano kalbele“ – atsidūstu Justino Marcinkevičiaus žodžiais, „pasidžiaugusi“, kad  Valstybinė lietuvių kalbos komisija jau keliolika metų „realizuoja įvairias programas“. Gražiai skamba, lietuviškai. Čia pat ir paguodos žodis, jog kalba išliks, „jei yra bendruomenė (šiuo atveju tauta), kuri nori ta kalba kalbėti, kuri tos kalbos nesigėdija“.

Matyt, galima ir nenorėti, ir gėdytis. Nebesistebėtume. Kalbininkai turbūt pirmieji tai suprastų, pateisinimų rastų, išaiškintų visuomenei. Kas jau kas, o jie greit suskaičiuotų mirusias, nuskurdusias kalbas. Ir kas atsitiko? Nieko. Žemė nesustojo. Tebesisuka.

Tarmiškai prabilti jau senokai gėda. Mano didžiausiam nusiminimui ir Žemaitijoje tėvai „pažangėja“, su vaikais jau nešneka sava kalba. Tarpusavy dar negėda, o su vaikais – senoviška, nebegražu. Apdairesni, pasirodo, ir vardą  rinkdami jau žiūri, kad jis be lietuviškų raidžių būtų ir problemų nekeltų. Rūpinasi žmonės vaikų ateitimi.

Neišeina iš galvos, jog savivaldybės kompiuterių tinklo administratorius, fizikas ir  elektroninio laiško antraštę rašo lietuviškai: „Ačiū“. Kalbos tvarkytoja – net patį laišką šveplai.

Kalbele, tu mano kalbele, nuo ko tave besergėt? Ir valdžia – ne okupantų, ir savo vertybes patys rikiuojam, o nyksti akyse.

]]>Sat, 17 Jan 2009 11:27:47 -0800http://www.gm.on.lt/3/post/2009/01/prisikaujam1.htmlKol dar nesigirdėjo nei krizės, nei sunkmečio, ausys kurto nuo iššūkių. Taip ir likau nesupratusi, kas tai yra ir dėl ko taip rimtai į juos žiūrime. Mokslininkai studijas rašo, tarptautines konferencijas rengia. Aiškumo nepridėjo ir lietuvių kalbos žodynai. Iššūkiu jie vadina šaukimą, kvietimą kautis, rungtis, paprasčiausią šūktelėjimą ar net šokiruojantį poelgį.

Mąstyk nemąstęs, bet išskirtinio dėmesio vertą prasmę sunku šiame žodyje įžvelgti. 

Turbūt nė nepagalvojome, jog žodis gali tapti kūnu. Ir „beiššūkaujant“ mūsų laikas pavirs ne gyvenimu, o nuolatinio mūšio lauku, visuotine kova.

Tai prisiminus darosi aiškiau, ir iš kur tas šių dienų sunkmetis – ko kito galėtume tikėtis nesiliaujančio karo sąlygomis.

Mano didžiojo rūpesčio – gimtosios kalbos – irgi dar viena kova laukia. Ginklus jau žvangina Nacionalinis diktantas. Šiukšliadėžėn besiprašantis, rėksmingas ir šiurpą keliantis plakatas svetimžodžiais mūšin šaukia. Šiemet ir mokyklos tokiais „kultūringais“ raginimais pasipuošė. Dar stebimės, dar neaišku, iš kur ta vaikų agresija? Kiek bekovotume su ja — ne tik nemažėja, bet auga.

Kažin, kiek ilgai toj nesibaigiančių karų alinamoj žemėj mes patys beišbūsim? Jei žodis ir toliau virs kūnu, galime neberasti, su kuo kovoti. Ką tada darysim?

]]>Tue, 13 Jan 2009 13:47:55 -0800http://www.gm.on.lt/3/post/2009/01/lietuvos-vardas.htmlValstybinė televizija vis parodo svečioj šaly gyvenančio emigranto sveikinimą su tūkstantmečiu. Matyt, graži Letuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose sukaktis nėra tinkama proga pasidomėti tėvynės istorija, ji juk nesutelpa į vieną tūkstantį metų.

Ir kai nelabai beaišku, ką čia mes švenčiam, vis prisimenu vertą pagarbos pradinukų pamoką – pernai, Vasario 16-ąją, minėdami Lietuvos Nepriklausybės atkūrimo 80-ąsias metines, Birštono trečiokai mokėsi linksniuoti žodį „Lietuva“.

Gal pamėginkim ir mes, ar ne prasminga užduotis Lietuvos vardo paminėjimo sukaktuviniams metams? Juk už seną ir turtingą savo kalbą nedaug ką vertesnio teturim.

]]>