Genovaitė Mačiūtė

Kai mėginu susivokti, o kartais net ir pasiteisinti, kodėl man taip rūpi gimtoji kalba, gręžiuosi į protėvius, Papilės kapeliuose šalia didžiojo Lietuvos vyro Simono Daukanto atgulusius. Turbūt jie pasėjo tą ramybės neduodantį atsakomybės grūdą. Ar ne todėl negaliu suprasti, kaip negėda teisintis: na, ir kas, kad darau klaidų, aš juk ne lituanistas (ir moterys taip sako). Aišku, gali ir nežinoti, ir suklysti, bet juk  kalba – ne profesija, ne vien tautinės tapatybės ryškiausias ženklas, bet ir žmogaus  kultūros dalis, jo garbės reikalas.

Kalbos saugojimu užsiimantiems pareigūnams raginant susiprasti ir nesilaikyti įsikibus archaiškos šnekos, nesibaiminti jos modernėjimo, paguodė Lietuvos Prezidento žodžiai, kad „ori tauta, kiekviena save gerbianti visuomenė neskurdina savo kultūros, aklai nesitaiko prie technologijų, o pastarąsias pritaiko savo kalbai ir tradicijoms“.

Deja, per mažai apie tai šnekame, per daug kaltės suverčiame kompiuteriams, internetui. Vis mėginu pasijusti kaily senolio, kuris, vaikaičio prašomas, norėtų padovanoti jam kompiuterį. Bet iš kur tam senam žmogui susigaudyti, ar tikrai geram, o ne kokiam velnio išmislui pinigus išleis – juk nuolat girdi apie grėsmes:  kompiuteris lietuvių kalbą gadina, internetas – šiukšlynas ir nešvankybės.

Taip jau yra, kad ir didžiausius žmogaus proto išradimus naudojame kiekvienas pagal savo supratimą bei išmanymą.

Jaunieji Lietuvos  informatikai skina laurus pasaulinėse olimpiadose. Jiems turbūt tik juoką keliame, vengdami gimtosios kalbos  rašmenų ir dėl to kaltindami kompiuterius, bet  ne save, savo apsileidimą, nemokšiškumą ar atsakomybės už gimtąją kalbą stoką. Todėl reiktų aiškiai pasakyti: lietuviškos raidės išsilakstė ne dėl to, jog valstybės sienos atsivėrė ar kad naujosios technologijos atėjo į mūsų gyvenimą – išmokome apsieiti ne tik be pagarbos savo kalbai, bet ir sau patiems.

Kalbos maldelė Justinui Marcinkevičiui

Ko labiausiai pasiilgsta mūsų žmonės, svečiose šalyse apsigyvenę? Duonos, – prisipažįsta ne vienas. Juodos, įprastos ir savos.

O  poetas taria: „Kalbos kasdieninės/ duok man šiandien/ su žodžių pūga aplink galvą“.

Kaip duonos, tėvų ir protėvių kalbos, duok man šiandien ir visados – kad ir mano vaikai nestokotų, ir kad  taip per amžių amžius. Neįmantrios – rupios, kasdienės. Sudiržusios rugių laukuos, svaiginančios, į dangų keliančios dainose sodžiaus gimtojo. Kalbos, vienintelės, duok man šiandien ir visados.

2009, kovo 10

Kokie apgailėtinai maži mes, kai svetimšalyje  įžvelgiame kažką didesnio, vertesnio ir net pranašesnio vien dėl to, jog jis – ne lietuvis, kai labai jau atidžiai klausome reikalavimų savo valstybinę kalbą „pritaikyti“ kitataučiams ar kai pasaulį priimame kaip kokį slibiną, kuris tik ir taikosi mus praryti. Nepasistengiame labiau sudominti savimi: gal jis norėtų branginti ir saugoti.

Aišku, kad nuo tokio menkumo neišvaduos nei Valdovų rūmai, nei tūkstantmečio minėjimai ar Europos sostinė. O kas padės?  Kas mums atgaivins tą tikrosios stiprybės šaltinį  – pagarbą patiems sau, protėvių žemei, jų papročiams, dainoms ir kalbai? Renginiai bei projektai, kuriais sieksime būti „lygūs tarp pasaulio tautų“? Bet negi pamiršome, kad lygūs jau buvom – Sovietų Sąjungoj.

O kodėl nenorime būti didesni? Tik susilyginti su kitais. Ir ar visada geriausiais? Turbūt nė nesusimąstome, kas bus, jei mūsų dukterys ims lygiuotis į afrikietę, Lietuvoj nei iš šio, nei iš to televizijos žvaigžde pavirtusią.

Kultūringo pasaulio žmonės su pagarbiu pavydu mokosi mūsų kalbos, negali atsistebėti, kaip išsaugojome tokią jos įvairovę, sodrų žodyną. Patys to tarsi nežinotume ir nematytume – nesidžiaugiame, nesididžiuojame. Ir didesnės pareigos ar atsakomybės ją saugoti nepajuntame. Tik apie neišvengiamas grėsmes savo kalbai mėgstame šnekėti. 

Bet ne apie tas, kurios dėl nesusivokimo ar orumo stokos tūno mūsų pačių galvose. Ar ne ten pat ir mūsų mažumas?