„Kalbele, tu mano kalbele“ – atsidūstu Justino Marcinkevičiaus žodžiais, „pasidžiaugusi“, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija jau keliolika metų „realizuoja įvairias programas“. Gražiai skamba, lietuviškai. Čia pat ir paguodos žodis, jog kalba išliks, „jei yra bendruomenė (šiuo atveju tauta), kuri nori ta kalba kalbėti, kuri tos kalbos nesigėdija“.
Matyt, galima ir nenorėti, ir gėdytis. Nebesistebėtume. Kalbininkai turbūt pirmieji tai suprastų, pateisinimų rastų, išaiškintų visuomenei. Kas jau kas, o jie greit suskaičiuotų mirusias, nuskurdusias kalbas. Ir kas atsitiko? Nieko. Žemė nesustojo. Tebesisuka.
Tarmiškai prabilti jau senokai gėda. Mano didžiausiam nusiminimui ir Žemaitijoje tėvai „pažangėja“, su vaikais jau nešneka sava kalba. Tarpusavy dar negėda, o su vaikais – senoviška, nebegražu. Apdairesni, pasirodo, ir vardą rinkdami jau žiūri, kad jis be lietuviškų raidžių būtų ir problemų nekeltų. Rūpinasi žmonės vaikų ateitimi.
Neišeina iš galvos, jog savivaldybės kompiuterių tinklo administratorius, fizikas ir elektroninio laiško antraštę rašo lietuviškai: „Ačiū“. Kalbos tvarkytoja – net patį laišką šveplai.
Kalbele, tu mano kalbele, nuo ko tave besergėt? Ir valdžia – ne okupantų, ir savo vertybes patys rikiuojam, o nyksti akyse.
2 Comments
Kol dar nesigirdėjo nei krizės, nei sunkmečio, ausys kurto nuo iššūkių. Taip ir likau nesupratusi, kas tai yra ir dėl ko taip rimtai į juos žiūrime. Mokslininkai studijas rašo, tarptautines konferencijas rengia. Aiškumo nepridėjo ir lietuvių kalbos žodynai. Iššūkiu jie vadina šaukimą, kvietimą kautis, rungtis, paprasčiausią šūktelėjimą ar net šokiruojantį poelgį. Valstybinė televizija vis parodo svečioj šaly gyvenančio emigranto sveikinimą su tūkstantmečiu. Matyt, graži Letuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose sukaktis nėra tinkama proga pasidomėti tėvynės istorija, ji juk nesutelpa į vieną tūkstantį metų. Ne vien kalbininkai ar kalbos tyrinėjojai pastebi, kad mūsų kalba nuolat menksta, kad apsieiname su vis mažiau žodžių. Priimame tai, kaip neišvengiamybę, kaltę suversdami svetimųjų kalbų įtakoms ar net naujosioms technologijoms – tarsi kompiuteris, kaip koks kenkėjas, galėtų įlįsti į mūsų galvas ir nuskurdinti, sugadinti kalbą. Šnekų, pagraudenimų apie lietuvių kalbos reikšmę, jos turtingumą, grožį bei būtinumą ją saugoti, puoselėti lyg ir netrūksta. |
Kalba – proto išraiška
Rašinių rodyklė
Skaitinių rodyklėDalykų rodyklė
All
|