Mūsų mažumas ir didumas

Kokie apgailėtinai maži mes, kai svetimšalyje  įžvelgiame kažką didesnio, vertesnio ir net pranašesnio vien dėl to, jog jis – ne lietuvis, kai labai jau atidžiai klausome reikalavimų savo valstybinę kalbą „pritaikyti“ kitataučiams ar kai pasaulį priimame kaip kokį slibiną, kuris tik ir taikosi mus praryti. Nepasistengiame labiau sudominti savimi: gal jis norėtų branginti ir saugoti.

Aišku, kad nuo tokio menkumo neišvaduos nei Valdovų rūmai, nei tūkstantmečio minėjimai ar Europos sostinė. O kas padės?  Kas mums atgaivins tą tikrosios stiprybės šaltinį  – pagarbą patiems sau, protėvių žemei, jų papročiams, dainoms ir kalbai? Renginiai bei projektai, kuriais sieksime būti „lygūs tarp pasaulio tautų“? Bet negi pamiršome, kad lygūs jau buvom – Sovietų Sąjungoj.

O kodėl nenorime būti didesni? Tik susilyginti su kitais. Ir ar visada geriausiais? Turbūt nė nesusimąstome, kas bus, jei mūsų dukterys ims lygiuotis į afrikietę, Lietuvoj nei iš šio, nei iš to televizijos žvaigžde pavirtusią.

Kultūringo pasaulio žmonės su pagarbiu pavydu mokosi mūsų kalbos, negali atsistebėti, kaip išsaugojome tokią jos įvairovę, sodrų žodyną. Patys to tarsi nežinotume ir nematytume – nesidžiaugiame, nesididžiuojame. Ir didesnės pareigos ar atsakomybės ją saugoti nepajuntame. Tik apie neišvengiamas grėsmes savo kalbai mėgstame šnekėti. 

Bet ne apie tas, kurios dėl nesusivokimo ar orumo stokos tūno mūsų pačių galvose. Ar ne ten pat ir mūsų mažumas?