Kam patikim savo kalbą?

Žinomų, garbių mūsų šalies žmonių peticija Seimui, kuria prašoma nedelsiant atleisti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkę Ireną Smetonienę bei jos pavaduotoją Jūratę Palionytę, nepasibaigus jų įgaliojimų laikui tik patvirtino seniai akis badančią tiesą, kad ne globalizacija prarys mūsų kalbą – pražūčiai  ją pasmerkiame patys, savo didžiausią turtą patikėdami kalbos politikams.

Pačios peticijos, deja, nepavyko rasti  jokiame leidinyje, tik šiokius tokius pranešimus apie ją. Ar ne dėl to, kad žmonės nesužinotų, ir jų akys neatsivertų?

Juk eiliniu save laikantis tautietis nė nepagalvoja, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija galėtų griauti valstybės pamatus – jos kalbą. Jis  greičiau pasidžiaugs pareigūnų rengiamomis akcijomis ir atrakcijomis, gal net  atsilieps į Smetonienės raginimą pasipuošti ir savivaldybėn drožti, Nacionalinio diktanto rašyti, smagiausio ištiktuko rinkti.

Kas galėtų suabejoti, kad nesirūpinama lietuvių kalba. Projektai vykdomi. Diktantan žmones sukvietusi, patriotizmą parodžiusi  komisija toliau savo darbą atlieka – negaišdama, beveik tylomis. Juo pasigirs vėliau, priimtais įsakymais ar įstatymais.

Aiškiau už profesorių Aleksą Girdenį nepasakysi: „Suprasčiau politikus. Bet visiškai atsisakau suprasti kalbininkus“ (cituoju ne pažodžiui).

Dėkui už peticiją garbiems ir padoriems mūsų žmonėms. Daug apie save pasakė jos nepaskelbę leidiniai – tikrai verti mažesnių mokesčių.

Labai nesmagu dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narių. Norėtųsi tikėti profesorių padorumu, pasikliauti jais. Deja. Ar ne jie pirmieji ir turėtų skambinti visais pavojaus varpais, išaiškinti žmonėms politikų ketinimus ir  „pagirti“ Smetonienės uolumą juos vykdant.

Atsitokėkime, kalba – kiekvieno iš mūsų turtas ir pasididžiavimas.  Žiūrėkime, kam jį patikim. Negi dešimtmečiais nuo svetimų savo kalbą gynę ir saugoję leisime saviems ją nustekenti ir pribaigti?