Kalba ir atsakomybė

Kai mėginu susivokti, o kartais net ir pasiteisinti, kodėl man taip rūpi gimtoji kalba, gręžiuosi į protėvius, Papilės kapeliuose šalia didžiojo Lietuvos vyro Simono Daukanto atgulusius. Turbūt jie pasėjo tą ramybės neduodantį atsakomybės grūdą. Ar ne todėl negaliu suprasti, kaip negėda teisintis: na, ir kas, kad darau klaidų, aš juk ne lituanistas (ir moterys taip sako). Aišku, gali ir nežinoti, ir suklysti, bet juk  kalba – ne profesija, ne vien tautinės tapatybės ryškiausias ženklas, bet ir žmogaus  kultūros dalis, jo garbės reikalas.

Kalbos saugojimu užsiimantiems pareigūnams raginant susiprasti ir nesilaikyti įsikibus archaiškos šnekos, nesibaiminti jos modernėjimo, paguodė Lietuvos Prezidento žodžiai, kad „ori tauta, kiekviena save gerbianti visuomenė neskurdina savo kultūros, aklai nesitaiko prie technologijų, o pastarąsias pritaiko savo kalbai ir tradicijoms“.

Deja, per mažai apie tai šnekame, per daug kaltės suverčiame kompiuteriams, internetui. Vis mėginu pasijusti kaily senolio, kuris, vaikaičio prašomas, norėtų padovanoti jam kompiuterį. Bet iš kur tam senam žmogui susigaudyti, ar tikrai geram, o ne kokiam velnio išmislui pinigus išleis – juk nuolat girdi apie grėsmes:  kompiuteris lietuvių kalbą gadina, internetas – šiukšlynas ir nešvankybės.

Taip jau yra, kad ir didžiausius žmogaus proto išradimus naudojame kiekvienas pagal savo supratimą bei išmanymą.

Jaunieji Lietuvos  informatikai skina laurus pasaulinėse olimpiadose. Jiems turbūt tik juoką keliame, vengdami gimtosios kalbos  rašmenų ir dėl to kaltindami kompiuterius, bet  ne save, savo apsileidimą, nemokšiškumą ar atsakomybės už gimtąją kalbą stoką. Todėl reiktų aiškiai pasakyti: lietuviškos raidės išsilakstė ne dėl to, jog valstybės sienos atsivėrė ar kad naujosios technologijos atėjo į mūsų gyvenimą – išmokome apsieiti ne tik be pagarbos savo kalbai, bet ir sau patiems.