Lietuva mini Justino Marcinkevičiaus 80-metį. Ta proga laikraščiai išspausdino ir pokalbių su poetu, ir rašinių apie jį. Turbūt nerastumėm bibliotekos, kuri nebūtų surengusi literatūros parodos ar vakaro šiai sukakčiai pažymėti. Nemuno krašto sūnus Justinas Marcinkevičius seniai yra visos Lietuvos, yra mylimas. Tuo gal niekas ir neabejoja. Bet vis pagalvoju, ar mes neapakome ir neapkurtome iš tos didelės savo meilės, ar dar girdime, ką ir kaip poetas kalba dabar. Ne prieš dešimt, dvidešimt ar daugiau metų, o šiandieną.

Neretai apgailestaujame ar net papriekaištaujame, kad šviesiausieji mūsų žmonės nesibrauna į valdžią, ir kad jie tarsi paliko mus, pasitraukė ar atsitraukė. Nesunku įsivaizduoti, kiek partijų ar visuomeninių organizacijų norėtų, kad jų nariu ar net garbės pirmininku būtų Justinas Marcinkevičius. Nesuvilioja. Poetas pats pasirinko postą. Kalbos sargybinio. Bet kažkodėl to nematome, nieko mums nesako Justino Marcinkevičiaus parašas po peticijom, rezoliucijom, besirūpinančiom mūsų kalbos išsaugojimu.

Mylime savo Poetą, bet sargybon su juo neskubame. Negirdime ir nevilties: „kur tu lendi į nesavą / kalbele kalbužyte kalbyte / puskalbe puskvaile tu“. O juk tai – iš mūsų Justino Marcinkevičiaus lūpų.

kalba saugo ir gina
pasakau: gryčia asla stalas
nežinau ką daryti su durimis
ar jas uždaryti ar laikyti atdaras
uždarytos saugiau
atidarytos šaukia išeiti
vilioja nustebti
išsigąsti sušukti
galbūt grįžti
neperžengus tamsios priemenės
kalboje ir tikrovėje

2008

Mirusios kalbos palieka graudžius griuvėsius.
Atvertęs juos, seną gyvenimo kvapą randi,
užuodi šešėlius, degėsius, puvėsius,
klausą nudegina muzika - skurdi ir graudi.

Lyg paukščiai, lyg senprūsių vėlės apgieda
savastį savo, išrautą ugnimi ir krauju.
Istorija užsidengia veidą - gal kartais jai gėda.
Gal kartais gėda ir mums, neužstojusiems jų...

2009

Justinas Marcinkevičius („Metai“, 2010, 3 nr.)
 


Comments




Leave a Reply