Genovaitė Mačiūtė

Leono Stepanausko rašinys „Metuose“ (2009, 3 nr., 156-157 p.) „Prancūzai gina savo kalbą“ priminė prieš penkiolika metų priimtą Žako Tūbono įstatymą (Loi Toubon). Jo pradžioje pažymima, kad kalba – „tai esminė žmogaus asmenybės dalis“ („élément fondamental de la personnalité“), o gimtoji kalba – ir savojo (šiuo atveju prancūzų) kultūros paveldo dalis („et du patrimoine de la France“).

Ne nauji, šnekant apie kalbą ir pas mus dažnai ištariami teiginiai. Nuo 1995-ųjų turime ir savo Valstybinės kalbos įstatymą. Tad ko trūksta, kad rūpestis gimtąja kalba vis dėlto kelia nemažai abejonių. Atsakingi už kalbą pareigūnai džiūgauja, jog lietuvių kalba niekada neturėjo tokių gerų sąlygų kaip dabar, šviesioji visuomenės dalis skambina pavojaus varpais, dauguma išvis į tai nekreipia dėmesio, kai kas turbūt  ir su puskalbe išsiverstų.

Nors Irena Smetonienė  ir guodžia, „kad visur tos pačios problemos“, prancūzų orumas vis tiek daro didžiulį įspūdį. Nacionalinio diktanto idėją iš jų pasiimti – vieni niekai, palyginus su didžiavimusi savo kalba ir atsakomybe už ją. Stokojame savigarbos. Ir kalbininkai čia ne išimtis.

Bepigu buvo Aldonui Pupkiui, sovietmety baksnojusiam kalbos klaidas. Kad ir pasišaipydavome iš jo reiklumo, bet neabejojome, jog jis, kaip ir mes visi – „prieš rusus“ už Lietuvą, už mūsų kalbą. Šiandieniniai kalbos sergėtojai – modernūs, patriotizmas mūsų šaly nebemadingas, „kosmopolitiškumas“ labiau vertinamas. Tad ko norėti.

Nors keistas dalykas tos mados – ateina, praeina. O geras skonis visada akį glosto ir dvasią gaivina. Kas jau kas, o prancūzai tą puikiai žino, pasitiki savimi, todėl gali būti ir nemadingi, ir kalba rūpintis, ir net kompiuterį savaip vadinti.

Kalendorinė rodyklė

March 2010
April 2009
March 2009
February 2009
January 2009

Žinomų, garbių mūsų šalies žmonių peticija Seimui, kuria prašoma nedelsiant atleisti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkę Ireną Smetonienę bei jos pavaduotoją Jūratę Palionytę, nepasibaigus jų įgaliojimų laikui tik patvirtino seniai akis badančią tiesą, kad ne globalizacija prarys mūsų kalbą – pražūčiai  ją pasmerkiame patys, savo didžiausią turtą patikėdami kalbos politikams.

Pačios peticijos, deja, nepavyko rasti  jokiame leidinyje, tik šiokius tokius pranešimus apie ją. Ar ne dėl to, kad žmonės nesužinotų, ir jų akys neatsivertų?

Juk eiliniu save laikantis tautietis nė nepagalvoja, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija galėtų griauti valstybės pamatus – jos kalbą. Jis  greičiau pasidžiaugs pareigūnų rengiamomis akcijomis ir atrakcijomis, gal net  atsilieps į Smetonienės raginimą pasipuošti ir savivaldybėn drožti, Nacionalinio diktanto rašyti, smagiausio ištiktuko rinkti.

Kas galėtų suabejoti, kad nesirūpinama lietuvių kalba. Projektai vykdomi. Diktantan žmones sukvietusi, patriotizmą parodžiusi  komisija toliau savo darbą atlieka – negaišdama, beveik tylomis. Juo pasigirs vėliau, priimtais įsakymais ar įstatymais.

Aiškiau už profesorių Aleksą Girdenį nepasakysi: „Suprasčiau politikus. Bet visiškai atsisakau suprasti kalbininkus“ (cituoju ne pažodžiui).

Dėkui už peticiją garbiems ir padoriems mūsų žmonėms. Daug apie save pasakė jos nepaskelbę leidiniai – tikrai verti mažesnių mokesčių.

Labai nesmagu dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narių. Norėtųsi tikėti profesorių padorumu, pasikliauti jais. Deja. Ar ne jie pirmieji ir turėtų skambinti visais pavojaus varpais, išaiškinti žmonėms politikų ketinimus ir  „pagirti“ Smetonienės uolumą juos vykdant.

Atsitokėkime, kalba – kiekvieno iš mūsų turtas ir pasididžiavimas.  Žiūrėkime, kam jį patikim. Negi dešimtmečiais nuo svetimų savo kalbą gynę ir saugoję leisime saviems ją nustekenti ir pribaigti?