Meilė tėvynei

Tariu „tėvynė“, ir kažkodėl netikrumu dvelkteli. Vis aptinku, kad vieno ar kito žodžio tarsi nėra mano burnoje. Ne dėl to, kad nežinočiau jo prasmės – todėl, kad neprireikia. Nebesuprasi, sovietmetis ar šiandieninių „patriotų“ melas jį išgujo. Sakau „čia mano žemė“, „mano dangus“,  „mano kelias namo“.

Juk ir nepritarę saulės parvežimui iš Maskvos nesigyrė meile Lietuvai, o  savo žemę ir namus, savo moteris ir vaikus gynė. Tėvų ir protėvių dainas dainuodami.  Ar ne tai buvo ir liko jų gyvybės verta tėvynė?

Lietuva man – tai pirmiausia mano kalba. Krūpteliu, nejauku nuo pakilių, garsių meilės tėvynei prisipažinimų – netrūksta žodžių, upeliais liejasi. Savus pamiršus,  ir svetimi tinka, gal net geriau, jais ištariama gal  net didesnė meilė, „globali“.

Dirvonuoja, į dykinę pavirto nedirbama senelių žemė. Vaikaičiai ir jų vardus  jau baigia pamiršti – kur čia viską prisiminsi. Svarbu meilė tėvynei.