Poeto duona

Kalbos maldelė Justinui Marcinkevičiui

Ko labiausiai pasiilgsta mūsų žmonės, svečiose šalyse apsigyvenę? Duonos, – prisipažįsta ne vienas. Juodos, įprastos ir savos.

O  poetas taria: „Kalbos kasdieninės/ duok man šiandien/ su žodžių pūga aplink galvą“.

Kaip duonos, tėvų ir protėvių kalbos, duok man šiandien ir visados – kad ir mano vaikai nestokotų, ir kad  taip per amžių amžius. Neįmantrios – rupios, kasdienės. Sudiržusios rugių laukuos, svaiginančios, į dangų keliančios dainose sodžiaus gimtojo. Kalbos, vienintelės, duok man šiandien ir visados.

2009, kovo 10