Genovaitė Mačiūtė

Kalbos maldelė Justinui Marcinkevičiui

Ko labiausiai pasiilgsta mūsų žmonės, svečiose šalyse apsigyvenę? Duonos, – prisipažįsta ne vienas. Juodos, įprastos ir savos.

O  poetas taria: „Kalbos kasdieninės/ duok man šiandien/ su žodžių pūga aplink galvą“.

Kaip duonos, tėvų ir protėvių kalbos, duok man šiandien ir visados – kad ir mano vaikai nestokotų, ir kad  taip per amžių amžius. Neįmantrios – rupios, kasdienės. Sudiržusios rugių laukuos, svaiginančios, į dangų keliančios dainose sodžiaus gimtojo. Kalbos, vienintelės, duok man šiandien ir visados.

2009, kovo 10

„Kalbele, tu mano kalbele“ – atsidūstu Justino Marcinkevičiaus žodžiais, „pasidžiaugusi“, kad  Valstybinė lietuvių kalbos komisija jau keliolika metų „realizuoja įvairias programas“. Gražiai skamba, lietuviškai. Čia pat ir paguodos žodis, jog kalba išliks, „jei yra bendruomenė (šiuo atveju tauta), kuri nori ta kalba kalbėti, kuri tos kalbos nesigėdija“.

Matyt, galima ir nenorėti, ir gėdytis. Nebesistebėtume. Kalbininkai turbūt pirmieji tai suprastų, pateisinimų rastų, išaiškintų visuomenei. Kas jau kas, o jie greit suskaičiuotų mirusias, nuskurdusias kalbas. Ir kas atsitiko? Nieko. Žemė nesustojo. Tebesisuka.

Tarmiškai prabilti jau senokai gėda. Mano didžiausiam nusiminimui ir Žemaitijoje tėvai „pažangėja“, su vaikais jau nešneka sava kalba. Tarpusavy dar negėda, o su vaikais – senoviška, nebegražu. Apdairesni, pasirodo, ir vardą  rinkdami jau žiūri, kad jis be lietuviškų raidžių būtų ir problemų nekeltų. Rūpinasi žmonės vaikų ateitimi.

Neišeina iš galvos, jog savivaldybės kompiuterių tinklo administratorius, fizikas ir  elektroninio laiško antraštę rašo lietuviškai: „Ačiū“. Kalbos tvarkytoja – net patį laišką šveplai.

Kalbele, tu mano kalbele, nuo ko tave besergėt? Ir valdžia – ne okupantų, ir savo vertybes patys rikiuojam, o nyksti akyse.