Prisišūkaujam

Kol dar nesigirdėjo nei krizės, nei sunkmečio, ausys kurto nuo iššūkių. Taip ir likau nesupratusi, kas tai yra ir dėl ko taip rimtai į juos žiūrime. Mokslininkai studijas rašo, tarptautines konferencijas rengia. Aiškumo nepridėjo ir lietuvių kalbos žodynai. Iššūkiu jie vadina šaukimą, kvietimą kautis, rungtis, paprasčiausią šūktelėjimą ar net šokiruojantį poelgį.

Mąstyk nemąstęs, bet išskirtinio dėmesio vertą prasmę sunku šiame žodyje įžvelgti. 

Turbūt nė nepagalvojome, jog žodis gali tapti kūnu. Ir „beiššūkaujant“ mūsų laikas pavirs ne gyvenimu, o nuolatinio mūšio lauku, visuotine kova.

Tai prisiminus darosi aiškiau, ir iš kur tas šių dienų sunkmetis – ko kito galėtume tikėtis nesiliaujančio karo sąlygomis.

Mano didžiojo rūpesčio – gimtosios kalbos – irgi dar viena kova laukia. Ginklus jau žvangina Nacionalinis diktantas. Šiukšliadėžėn besiprašantis, rėksmingas ir šiurpą keliantis plakatas svetimžodžiais mūšin šaukia. Šiemet ir mokyklos tokiais „kultūringais“ raginimais pasipuošė. Dar stebimės, dar neaišku, iš kur ta vaikų agresija? Kiek bekovotume su ja — ne tik nemažėja, bet auga.

Kažin, kiek ilgai toj nesibaigiančių karų alinamoj žemėj mes patys beišbūsim? Jei žodis ir toliau virs kūnu, galime neberasti, su kuo kovoti. Ką tada darysim?