Rūpintis savu – prigimtinis, įprastas dėsnis. Negali būti atsakingas už tai, kas ne tavo, kas tau nepriklauso. Todėl nieko stebėtino, kad mažėjant to „savo“, nyksta ir atsakomybė. Prisitaikai, išmoksti nesukti galvos, nors dažnai tam prireikia nemenkų pastangų.
Bet nė nepajunti, kaip nusimeti atsakomybę ir už savo mintis, net patį buvimą. Tarsi ir galva, ir gyvenimas jau būtų nebe tavo – gal visų, gal niekieno. O atsakomybę praradęs tampi lengvai valdomu. Toks juk nežiūrėsi kritiškai į tikrovę, nusistovėjusius jos vertinimus, išgirstas nuomones.
Gyveni čia ir dabar, ne kariuomenėje tarnauji. Todėl ar ne keista, kad kažkas ne tik tavo darbus, bet ir mintis rikiuoja. Nepagalvoji, kad atsisakydamas didžiausios, tik žmogui duotos dovanos – mąstymo, gali ir Aukščiausiąjį užrūstinti?
Supranti, kad atsakyti gali tik už tai, kas tavo. Bet kažkodėl nekliūva, nesistebi, akys seniai apsiprato su atsakomybę žadinančiais šūkiais, kurie ragina rūpintis vaikais, seneliais, miškais ar ežerais. Sutinki tapti atsakingu už visus ir viską? Betgi pats žinai, kad nepavyks, kaltas liksi.
2 Comments
Gyvenimo mokytojų lyg ir nestokojame. Netrūksta išmanančių ir patarinėjančių, kaip ištverti sunkmetį, kaip neprarasti optimizmo ir laimės ar sėkmės pasiekti. Mūsų vyresnieji, protingi, išsilavinę žmonės nustumti į pašalį arba patys pasitraukę. Retai juos bematome ir begirdime, nors turbūt yra nemažai laukiančių jų išmintingo žodžio, kuris paremtų, padėtų išbūti šiuo keistu metu, kai vertybės verčiasi aukštyn kojom. Rašančiųjų gretos turbūt jau nedaug atsilieka nuo tų, kurie skaito. Knygas rašyti, versti ir leisti gali bet kas. Ne vien poezijos ar kitokios grožinės kūrybos – ir žinynus, žodynus. Nesijaudinant, jei juose liks ne vien rašybos, bet ir faktinių klaidų. Už jas atsakyti nereiks. O jei kam užkliiūtų , pakaks visur ir visada tinkančio pasiteisinimo, jog „neklysta tik nieko nedirbantis“. Be to, leidyba – verslas. Nenori, nepatinka – nepirk. Dar šūsnys laikraščių, žurnalų laukia. Tik rinkis. Žinių ir patarimų – gausybė. Dirbant bibliografe, tenka peržvelgti, paskaitinėti šūsnis laikraščių ir žurnalų. Be politinių demagogijų, kruvinųjų nusikaltimų ir rėksmingų reklamų puslapių akis ne mažiau bado ir bulvariniai tekstai. Jais ypač puikuojasi elitiniu save laikantis „Lietuvos rytas“. Žurnalistus dar galima suprasti. Už pastangas mus įtikinti, kad žmonėms to reikia, jiems atlygina. Bet tų rašinių herojai nepaliauja stebinti. Suprantame, kad sunkmečio bėdos – ne gamtos išdaigos. Neabejojame, kam suversime kaltę dėl užgriuvusių negandų. Aišku, valdžiai, kuri, kokią beišsirinktume, vis apgaudinėja, vagia ir kas labiausiai glumina – vėl nepateisina mūsų vilčių. Bet ar nuo to palengvės? Jau paties dievulio taip surėdyta, kad esam skirtingi. Nevienodai atseikėta mums gabumų, grožio, sveikatos ar turtų. Bet nėra ko burnoti – kiekvienam numatyta ir vieta, ir užduotis. Krizė jau įgriso, jau sunkmečiu siūlo vadinti. Kai nei karas, nei maras, nei žemės drebėjimas, sunku susitaikyti. Aišku tik viena, kad keiksnosi valdžią ar ne – teks išbūti. Jei pamėginsi suaugti, pats savimi pasirūpinti, dirbti ir uždirbti, atims, „parems“ nedirbantį. Sulygins su juo ir dar pakeiksnos, kad tu ne kaip visi, ne su visais. Negeranoriškas. Kaip greitai ir lengvai mes linksim, jog vyrai žudosi nusigėrę. Kas ištars, kad ne visi pajėgia išlikti vaikais, laukiančiais Kalėdų senio ir saldainių. Koks tiesus virsta medis. Nebeišmoksi tokio tiesumo. Lankstaisi kairėn, dešinėn, norėdamas įtikti ar patikti, žvalgaisi pirmyn ir atgal, bet, žiūrėk, numirsi, nei įtikęs, nei patikęs... O dar ir neištaręs — ne vien jausmų, ir minčių knibždėlyną sukėlė tie kertami medžiai... Nuotraukos — P. Kvedarienės |
Išbūk oriaiUž sau skirtą laiką pats atsakai Rašinių rodyklė
Kalendorinė rodyklė
September 2010
Dalykų rodyklė
All
Prenumerata |