Genovaitė Mačiūtė

Rūpintis savu – prigimtinis, įprastas dėsnis. Negali būti atsakingas už tai, kas ne tavo, kas tau nepriklauso. Todėl nieko stebėtino, kad  mažėjant to „savo“, nyksta ir atsakomybė. Prisitaikai, išmoksti nesukti galvos, nors dažnai tam prireikia nemenkų pastangų.

Bet  nė nepajunti, kaip nusimeti atsakomybę ir už savo mintis, net patį buvimą. Tarsi ir galva, ir gyvenimas jau būtų nebe tavo –  gal visų, gal niekieno. O atsakomybę praradęs tampi lengvai valdomu. Toks juk nežiūrėsi kritiškai į tikrovę, nusistovėjusius jos vertinimus, išgirstas nuomones.

Gyveni čia ir dabar, ne kariuomenėje tarnauji. Todėl ar ne keista, kad kažkas ne tik tavo darbus, bet ir mintis rikiuoja. Nepagalvoji, kad atsisakydamas didžiausios, tik žmogui duotos dovanos – mąstymo, gali ir Aukščiausiąjį užrūstinti?

Supranti, kad atsakyti gali tik už tai, kas tavo. Bet kažkodėl nekliūva, nesistebi,  akys seniai apsiprato su atsakomybę žadinančiais šūkiais, kurie ragina rūpintis vaikais, seneliais, miškais ar ežerais. Sutinki tapti atsakingu už visus ir viską? Betgi pats žinai, kad nepavyks, kaltas liksi.

Gyvenimo mokytojų lyg ir nestokojame. Netrūksta išmanančių ir patarinėjančių, kaip ištverti sunkmetį, kaip neprarasti optimizmo ir laimės ar sėkmės pasiekti.

Bet kaip gyventi, kaip būti ir išbūti tokiu nežmonišku laiku, kai netikėjimas garbingumu ir padorumu tapo savaime suprantamu. Ištaręs, jog kažkam tikrai rūpi Lietuva, ir ne visi vagys, jog ne kiekvienas vyras – plevėsa, ir ne visos moterys – kekšės, sulauksi, jei ne atviros pašaipos, tai bent jau užjaučiančio žvilgsnio: naivuoli, tu naivuoli, nepažįsti gyvenimo. Verčiau prisipažink, ar tik nemėgini  apmulkinti, apsimesti geresniu už kitus.

Atrodo, visų galvose tik ir sukasi mintys, ką nugvelbti, kaip apgauti, išsisukti. O jei tuo neužsiimi, tai vien dėl to, jog apsukrumo trūksta ar tinkamų progų, pagundų nepasitaikė.

Menkai teguodžia tiesa, kad kitus pagal save matuojame. Net to žodžio „garbė“ nebėra mūsų kasdienybėje. Šypteliu prisiminusi, kad vaikystėje dar buvo, dar sakydavome: „garbės žodis“. Ir draugo ištartu garbės žodžiu patikėdavome.

Turbūt  kartu su paskutiniais už savo žemę ir namus miškuose galvas padėjusiais vyrais bei jų ištikimosiomis moterimis nebūtin pasitraukė ir garbė, padorumas. Savo didvyrių kovas kai kuriomis progomis dar prisimename. Bet ne jų garbingumą ir dorą – to nebereikia.

Gaila vaikų – labai jau į nedraugišką, nepatikimą pasaulį juos paleidžiame. Ir dar vis perspėjame, net pagąsdiname: nieko gero iš kitų nelauk, nepasitikėk, bet kas gali apgauti, tavimi pasinaudoti. Ir  pats nesistenk būti geresnis, doresnis. Nė nepajusi, kaip atsidursi kvailio vietoje. Toks gyvenimas. Be garbės. Nelengva tokį išbūti.

Mūsų vyresnieji, protingi, išsilavinę žmonės nustumti į pašalį arba patys pasitraukę. Retai juos bematome ir begirdime, nors turbūt yra nemažai laukiančių jų išmintingo žodžio, kuris paremtų, padėtų išbūti šiuo keistu metu, kai vertybės verčiasi aukštyn kojom. 

Juk net jauni ne visi į kaučingus braunasi, ne visų galvos sėkmės mokytojų apdorotos. Yra ir matančių, jog mūsų karaliai ne taip jau retai būna nuogi. Tik kažkodėl tylime ir laukiame, kad kas nors kitas, „ne aš“, tai garsiai ištartų.

Apmaudu, kad dažnai nebeatsiranda vietos per gyvenimą žmogaus sukauptai patirčiai, ne per dieną ar dvi  įgytoms žinioms. Ir patys matom, kad netoli tenueiname, nustumdami arba net niekindami savo vyresniuosius, pripažinimą pelniusius ne pasirodymais televizijos ekrane, o kasdieniu tiūsu, mokymusi. „Darbas dar nė vieno nesugadino“,– sako jie, tarsi teisindamiesi, jog netiki tais mūsų greitų sėkmių šūkiais, kuriais vis garsiau mosikuojam.  Bet kam berūpi tas jų tikėjimas.

Tik suaugę pradedame geriau suprasti savo tėvus, pajuntame jų gyvenimų ir darbų tikrąją vertę, stebimės, kiek daug jie suspėjo. 

Ir gaila, kad  labai jau ilgai nesuaugam. Prieš aštresnį protą, gilesnę išmintį ar turtingesnę patirtį net sendami vis purkštaujam ir sukylam tarsi vaikai.

Rašančiųjų gretos turbūt jau nedaug atsilieka nuo tų, kurie skaito. Knygas rašyti, versti ir leisti gali bet kas. Ne vien poezijos ar kitokios grožinės kūrybos – ir žinynus, žodynus. Nesijaudinant,  jei juose liks ne vien rašybos, bet ir faktinių klaidų.  Už  jas atsakyti nereiks. O jei kam užkliiūtų , pakaks visur  ir visada tinkančio pasiteisinimo, jog „neklysta tik nieko nedirbantis“. Be to, leidyba – verslas. Nenori, nepatinka – nepirk. Dar šūsnys laikraščių, žurnalų laukia. Tik rinkis. Žinių ir patarimų – gausybė.

Rodos, visai nekaltas „smegenų plovimas“. Ir savanoriškas pasidavimas tam, jokios prievartos. Suklūsti nebent tada, kai, žvelgdamas į save ar greta esantį, nieko kito nebesugalvoji, tik pakartoji pastaruoju metu vis dažniau girdimą klausimą: kas su mumis pasidarė, kas atsitiko su žmogum? Juk tik visai nebemąstantis, nebegerbiantis nei savęs, nei savo gyvenimo gali apsileisti tokia valdžia ir paklūsti jos tvarkai. Kultūrai skirti pinigai švaistomi jos naikinimui, kaip siekiamybė iškeliamas antimenas, o tam nepritariantys apšaukiami atsilikėliais, runkeliais.

Lentynos lūžta nuo turtingo, sėkmingo, laimingo gyvenimo vadovų, ir jų paklausa nemažėja. Nori neatsilikti, būti pažangus, skaityk, tikėk tuo, kas ten parašyta, ir visos negandos, rūpesčiai tave aplenks. O jei dar didesnės sėkmės šaukiesi, būtinai televizoriun pakliūk. Nemoki nei šokti, nei dainuoti? Ne kliūtis. Gal ateitį nuspėti gali ar net žmoniją išgelbėti? Tur būt gali. Prisimink, ką skaitei. Svarbu tikėti ir apie savo galias garsiai pranešti. O kiti patikės dar greičiau, nei tu manai. Dirva tam paruošta, berk grūdą.

Dirbant bibliografe, tenka peržvelgti, paskaitinėti šūsnis laikraščių ir žurnalų. Be politinių demagogijų, kruvinųjų nusikaltimų ir rėksmingų reklamų puslapių akis ne mažiau bado ir bulvariniai tekstai. Jais ypač  puikuojasi elitiniu save laikantis „Lietuvos rytas“. Žurnalistus dar galima suprasti. Už pastangas mus įtikinti, kad žmonėms to reikia, jiems atlygina. Bet tų rašinių herojai nepaliauja stebinti.

Rodos, padorus žmogus, nemažai gyvenime pasiekęs, lyg ir turėtų daug įdomaus, vertingo pasakyti, bet narsto laikraštyje sutuoktinio ir savo ištikimybę, pasakoja svorio numetimo ar plaukų spalvos pakeitimo priežastis ir turbūt jau nė nerausta. Gražu. Šiuo grožiu jau spinduliuoja ne vien scenos žvaigždės, bet ir mūsų išrinktieji, valdžioje sėdintys. Negi  tikrai tai niekam ir nebekliūva? Pasiekėme tokią kultūrą, kad  normalu, „aukštas lygis“  apatinius rodyti. Nebestebina,  jog vyrai net sumoka, kad tik pusnuoges žmonas žurnalo viršelin įdėtų. Gerumas neišpasakytas – tegu visi grožisi.

Ir kaip čia neprisiminsi Galinos Dauguvietytės, kuri tėvo auskaru  Andrių Mamomtovą apdovanojo ne tik už Hamleto vaidmenį ir jo muziką, bet ir už padorumą. Žinoma šmaikštuolė, menu, taip ir pasakė: „nemačiau nė viename žurnale vaikus ant naktipuodžio sodinant“. Atsilikęs, ne šiuolaikinis. Bet tokių jau nedaug.

Turbūt ir pirštais tuoj visi pradėsime rodyti vienas į kitą. Išmokys televizorius kultūros – ten nuolat baksnoja. Kaime vis primindavo vaikui: nerodyk pirštu, negražu. Bet argi kaimas pavyzdys – runkeliai ten. Be to, ir jie televizorius juk turi, laikraščius, žurnalus gauna – pakils ir jų lygis.

Suprantame, kad sunkmečio bėdos – ne gamtos išdaigos. Neabejojame, kam suversime kaltę dėl užgriuvusių negandų. Aišku, valdžiai, kuri, kokią beišsirinktume, vis apgaudinėja, vagia ir kas labiausiai glumina  – vėl nepateisina mūsų vilčių. Bet ar nuo to palengvės?

Įdomu, kokių krizių dar reikia, kad sveiku protu kiekvienas pasižiūrėtume į santvarką, kurią patys sau susikuriame. Demokratiškai. Įtikėję, jog dauguma – ne tik teisesnė, bet ir protingesnė už atskirą žmogų.

Negi tokiu keliu eidami galime viltis ko nors daugiau už tai, ką turime? Aišku, tik visuotinio nepasitenkinimo savo pačių susikurta tvarka, nuolatinio valdžios keiksnojimo. Ne tik sau, bet ir greta esančiam vis primename, kad visiems arba bent jau daugumai nepatinka ta tvarka. Bet privalome jos laikytis.

O kodėl? Gyvename savo šalyje, okupantų tankai seniai išsinešdinę. Ir ne Aukščiausiasis nurodė net šiais, interneto, laikais, rašyti šūsnis niekam nereikalingų popierių (sovietmečiu mažiau užteko), prisiveisti ne dirbančių, o tik kontroliuojančių, koordinuojančių ar dar geriau – reprezentuojančių.

Tai, aišku, tik smulkmenos iš mūsų susikurtos tvarkos. Rodos, suaugę žmonės, galėtume daug naudingų, prasmingų darbų nuveikti, bet kiek savo laiko, jėgų, lėšų ir net proto iššvaistome rimtais veidais užsiimdami nei šiuo, nei tuo. Tarsi vaikų daržely žaistume. Skirtumas tik tas, kad anksčiau ar vėliau prisižaidžiame. Tada ir nustembame, kad pinigus, pasirodo, reikia ir uždirbti. Nupieštais netoli tenukeliausi, valgyti norisi, o greta nei tėvo, nei motinos.

Tuomet pasidairome ir pamatome, kad kol mes žaidėme, kitas dirbo ir uždirbo. Kas galėjo pagalvoti, kad norime atimti. Tegu pasidalina.

Jau paties dievulio taip surėdyta, kad esam skirtingi. Nevienodai atseikėta mums gabumų, grožio, sveikatos ar turtų. Bet nėra ko burnoti – kiekvienam numatyta ir vieta, ir užduotis.

Tik kad labai jau mes gudrūs – sujaukėme tą tvarką, įsivedėm pažangesnę, kai visi gali viską. Ir ministraut, ir žvaigžde sužibėt. Lyg ir teisinga būtų – išnaudojame tik nedidelę dalį savo galimybių. Bet norėk nenorėjęs, jos vis tik skirtingos kiekvieno iš mūsų. Ir to nepaslėpsi.

Kažin, kaip išsisuka mokytojas – jam tenka girti visų piešinius, visų rašinius ir nuraminti, jei kuris uždavinio neišsprendė, svarbu stengėsi.  Neduok dieve, garsiai pastebėsi talentą, išskirsi gabesnį.

Šaunūs mes, gerai gyvenam, kai visi gali viską. Taip gerai, jog nė nesistebim, kad tokį trumpą mums skirtą laiką leidžiame sau apsieiti be Donato Banionio, Jono Kubiliaus, Sauliaus Sondeckio. Kažkaip tarsi netyčia nebėra jiems vietos. Ir tai tik kelios pavardės, atėjusios galvon.

Bet ar vaikai mums už tai atleis?

Krizė jau įgriso, jau sunkmečiu siūlo vadinti. Kai nei karas, nei maras, nei žemės drebėjimas, sunku susitaikyti. Aišku tik viena, kad keiksnosi valdžią ar ne – teks išbūti.

O santvarka nepaliauja stebinti sumanumu, kaip paversti visus nesavarankiškais, priklausomais. Tik ar ne per lengvai žmogus susitaiko, paklūsta ir nesuauga? Lieka vaiku be atsakomybės už sau skirtą laiką, savo gyvenimą. Tarsi tik nuo valdžios gerumo ar blogumo ir bepriklausytų tavo buvimas. Net  nuomonę ir vertybes televizorius bei laikraščiai nurodys, nesuk galvos.

Jei pamėginsi suaugti, pats savimi pasirūpinti,  dirbti ir uždirbti, atims, „parems“ nedirbantį. Sulygins su juo ir dar pakeiksnos, kad tu ne kaip visi, ne su visais. Negeranoriškas.

Kaip greitai ir  lengvai mes linksim, jog vyrai žudosi nusigėrę. Kas ištars, kad ne visi pajėgia išlikti vaikais, laukiančiais Kalėdų senio ir saldainių.

Koks tiesus virsta medis. Nebeišmoksi tokio tiesumo. Lankstaisi kairėn, dešinėn, norėdamas įtikti ar patikti, žvalgaisi pirmyn ir atgal, bet, žiūrėk, numirsi, nei įtikęs, nei patikęs... O dar ir neištaręs — ne vien jausmų, ir minčių knibždėlyną sukėlė tie kertami medžiai...

Negalime pasigirti, kad Birštonas pirmauja versdamas suaugusius medžius ir taip žengdamas ateitin. Dabar visoje Lietuvoje tas pats — uoliai vykdomi tie keistoki projektai, finansuojami Europos sąjungos. Bet ar sąžiningi mokesčių mokėtojai bent nutuokia, kaip „paremia“ paveldo ir užgyvento turto išsaugojimą. O gal gražiai suvešėję medžiai nėra mūsų paveldas, tik kliūtis kelyje į pažangą.

Bet juk ne sau — vaikams tėvai puoselėja sodą. Neužauga medis nei per metus, nei per dvejus. Tokie barbariški projektai juk nėra gamtos nelaimė ar įsiveržusių svetimšalių užmojai. Juos rengia ir laimina mūsų žmonės. Turbūt dažnas iš jų ir medį yra sodinęs, ir tėvo ar senelio sodą vis aplanko. „Kaip žmogui“, jam turbūt gaila tų kertamų kaštonų. Bet užėmę postus valdininkai tampa tarsi nebe žmonėmis, nors į valdžią juk renkame žmones. Siekdami mūsų palankumo jie praveria net savo privatų gyvenimą, fotografuojasi su šeimomis, pabrėždami kad yra tokie pat, kaip ir mes. O įsisavindami milijonus pavirsta apgailėtinais projektų vykdytojais, kurių argumentai neatlaiko elementarios logikos.

Ne pirmą dešimtmetį stūksantys apgriuvę pastatai, „antiarchitektūra“ Birštono atsinaujinimui netrukdo, didžiausias stabdis — sveiki medžiai, nes reikia pasukti galvą, kaip rekonstruojant gatvę juos išsaugoti. Nebent protingai naudojat lėšas mažiau progų jas pasisavinti. Bet apie proto poreikį, turbūt, išvis derėtų patylėti. Vos ne visuotinio aukštojo išsilavinimo laikais įsigudrinome apsieiti be specialistų. Jei koks ir pasitaiko, tai jis pradeda trukdyti, nes jo argumentuose per daug logikos, o ir jausmų jis nesibaido. Nėra Birštone besirūpinančio kraštovaizdžiu, o  ir architektūros grožybės šaukiasi dėmesio. Biudžeto stygiumi lig ir nesiskundžiame — būtų iš ko samdyti aukščiausios kvalifikacijos specialistus, bet gyvenimas rodo, kad galime apsieiti ir be jų.

Atrodo, tik ryžtingoji miškininkė Teresė Murauskaitė neabejoja medžių išsaugojimo idėja. Pasigirsta vis daugiau balsų, kad kitur iškirto — apsiprato, apsiprasime ir mes. Apsiprasime — dar ne su tuo žmogus apsipranta. Išgyvenome laiką, kai buvo griaunami kryžiai, bažnyčios verčiamos arklidėm. Čia viso labo tik medžiai. O gal ir be sveiko proto išmoksim apsieti? Būt gerai — Aukščiausiasis jį davė, manydamas, kad jis padės rojų žemėj susikurti, o ne trukdys.

Suaugę vaikai tebevažiuoja iš Lietuvos. Paskatų ir ūpo likti čia, gimtinėje kurti savo gyvenimą vis mažiau. O pažįstamas prisipažino, kad išgirdus apie kertamus sveikus medžius, naikinamą kaštonų alėją  pirma mintis buvo tokia: niekada nebegrįžti į Birštoną. Bet čia taip gražu. Bus dar gražiau — negi mes kokie atsilikėliai, kad saugosim lietuviškus medžius — Europos sąjungos pinigų nereikia taupyti, pirksim olandiškus.

Gal dar ir senus tėvus reiktų miškan išvežti. Skambina iš kito Lietuvos krašto ir klausia: kaip tie tavo kaštonai, ar jau iškirto. Taigi, kad ne mano — mūsų. Ar ne dėl to ir niekieno?

2007-ųjų spalis

Nuotraukos — P. Kvedarienės