Tariu „tėvynė“, ir kažkodėl netikrumu dvelkteli. Vis aptinku, kad vieno ar kito žodžio tarsi nėra mano burnoje. Ne dėl to, kad nežinočiau jo prasmės – todėl, kad neprireikia. Nebesuprasi, sovietmetis ar šiandieninių „patriotų“ melas jį išgujo. Sakau „čia mano žemė“, „mano dangus“, „mano kelias namo“.
Juk ir nepritarę saulės parvežimui iš Maskvos nesigyrė meile Lietuvai, o savo žemę ir namus, savo moteris ir vaikus gynė. Tėvų ir protėvių dainas dainuodami. Ar ne tai buvo ir liko jų gyvybės verta tėvynė?
Lietuva man – tai pirmiausia mano kalba. Krūpteliu, nejauku nuo pakilių, garsių meilės tėvynei prisipažinimų – netrūksta žodžių, upeliais liejasi. Savus pamiršus, ir svetimi tinka, gal net geriau, jais ištariama gal net didesnė meilė, „globali“.
Dirvonuoja, į dykinę pavirto nedirbama senelių žemė. Vaikaičiai ir jų vardus jau baigia pamiršti – kur čia viską prisiminsi. Svarbu meilė tėvynei.
RSS Feed