Tariu „tėvynė“, ir kažkodėl netikrumu dvelkteli. Vis aptinku, kad vieno ar kito žodžio tarsi nėra mano burnoje. Ne dėl to, kad nežinočiau jo prasmės – todėl, kad neprireikia. Nebesuprasi, sovietmetis ar šiandieninių „patriotų“ melas jį išgujo. Sakau „čia mano žemė“, „mano dangus“, „mano kelias namo“.
Juk ir nepritarę saulės parvežimui iš Maskvos nesigyrė meile Lietuvai, o savo žemę ir namus, savo moteris ir vaikus gynė. Tėvų ir protėvių dainas dainuodami. Ar ne tai buvo ir liko jų gyvybės verta tėvynė?
Lietuva man – tai pirmiausia mano kalba. Krūpteliu, nejauku nuo pakilių, garsių meilės tėvynei prisipažinimų – netrūksta žodžių, upeliais liejasi. Savus pamiršus, ir svetimi tinka, gal net geriau, jais ištariama gal net didesnė meilė, „globali“.
Dirvonuoja, į dykinę pavirto nedirbama senelių žemė. Vaikaičiai ir jų vardus jau baigia pamiršti – kur čia viską prisiminsi. Svarbu meilė tėvynei.
Valstybinė televizija vis parodo svečioj šaly gyvenančio emigranto sveikinimą su tūkstantmečiu. Matyt, graži Letuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose sukaktis nėra tinkama proga pasidomėti tėvynės istorija, ji juk nesutelpa į vieną tūkstantį metų.
Ir kai nelabai beaišku, ką čia mes švenčiam, vis prisimenu vertą pagarbos pradinukų pamoką – pernai, Vasario 16-ąją, minėdami Lietuvos Nepriklausybės atkūrimo 80-ąsias metines, Birštono trečiokai mokėsi linksniuoti žodį „Lietuva“.
Gal pamėginkim ir mes, ar ne prasminga užduotis Lietuvos vardo paminėjimo sukaktuviniams metams? Juk už seną ir turtingą savo kalbą nedaug ką vertesnio teturim.
RSS Feed