Svarstant šių dienų sunkumus retkarčiais pasigirsta minčių ir apie žmogaus dvasią ištikusią krizę. Jos priežastys, deja, per menkai nagrinėjamos, o išvados kartais gali ir nejuokais suklaidinti.
Nors visada sakydavau, kad dvasia nesumenks, jei vilkėsiu geresniu drabužiu ar iš gražesnės lėkštės valgysiu, bet nė nepajutau, kaip pradėjau kartoti brukamą tiesą, jog dideli turtai gali išstumti padorumą, kilnumą. Įprastai tariant: arba turtingas, arba dvasingas. Bet užtenka atsigręžti į šiandieninius turtuolius ir supranti, kad neteisinga ir net pražūtinga yra šitaip manyti. Ar padorus, darbštus žmogus mūsų laikais daug užgyvena, ar šeimininkai rikiuoja vertybes? Deja, ne. O kokį dvasingumą ar padorumą skleidžia ne iš savo darbo praturėję ir svetimus pinigus žarstantys? Argi žmonės be atsakomybės gali pelnyti pagarbą bei pasitikėjimą, ir ar tokie turi teisę mokyti, kaip gyventi?
Juk ne už turtus gerbdavo tarnai savo šeimininkus – už jų padorumą, dvasios kilnumą. Dvarų kultūra buvo tokia tikra, kad išliko šimtmečiais. Ir šiandieną gyvi Oginskių gražių, turtingų gyvenimų pėdsakai Plungėje, Rietave – geras grūdas pasėtas ilgam.
Vis nuskamba viltis, kad sunkmetis išmokys ir pripratins mažiau vartoti, padės greičiau susivokti ir į padorumą bei dvasines vertybes atsigręžti. Tik kad neatsitiktų kaip man – gali imti ir patikėti, kad turtingiesiems viskas perkama ir parduodama, nieko švento jiems nėra. Todėl ir priėjome liepto galą. Bet turtas čia juk niekuo dėtas. Bėda ta, kad užmirštame, jog be šeimininko kiemas tuoj piktžolėm apeina, į šiukšlyną pavirsta, ir dvasia jį apleidžia.
Rūpintis savu – prigimtinis, įprastas dėsnis. Negali būti atsakingas už tai, kas ne tavo, kas tau nepriklauso. Todėl nieko stebėtino, kad mažėjant to „savo“, nyksta ir atsakomybė. Prisitaikai, išmoksti nesukti galvos, nors dažnai tam prireikia nemenkų pastangų.
Bet nė nepajunti, kaip nusimeti atsakomybę ir už savo mintis, net patį buvimą. Tarsi ir galva, ir gyvenimas jau būtų nebe tavo – gal visų, gal niekieno. O atsakomybę praradęs tampi lengvai valdomu. Toks juk nežiūrėsi kritiškai į tikrovę, nusistovėjusius jos vertinimus, išgirstas nuomones.
Gyveni čia ir dabar, ne kariuomenėje tarnauji. Todėl ar ne keista, kad kažkas ne tik tavo darbus, bet ir mintis rikiuoja. Nepagalvoji, kad atsisakydamas didžiausios, tik žmogui duotos dovanos – mąstymo, gali ir Aukščiausiąjį užrūstinti?
Supranti, kad atsakyti gali tik už tai, kas tavo. Bet kažkodėl nekliūva, nesistebi, akys seniai apsiprato su atsakomybę žadinančiais šūkiais, kurie ragina rūpintis vaikais, seneliais, miškais ar ežerais. Sutinki tapti atsakingu už visus ir viską? Betgi pats žinai, kad nepavyks, kaltas liksi.
Koks tiesus virsta medis. Nebeišmoksi tokio tiesumo. Lankstaisi kairėn, dešinėn, norėdamas įtikti ar patikti, žvalgaisi pirmyn ir atgal, bet, žiūrėk, numirsi, nei įtikęs, nei patikęs... O dar ir neištaręs — ne vien jausmų, ir minčių knibždėlyną sukėlė tie kertami medžiai...
Negalime pasigirti, kad Birštonas pirmauja versdamas suaugusius medžius ir taip žengdamas ateitin. Dabar visoje Lietuvoje tas pats — uoliai vykdomi tie keistoki projektai, finansuojami Europos sąjungos. Bet ar sąžiningi mokesčių mokėtojai bent nutuokia, kaip „paremia“ paveldo ir užgyvento turto išsaugojimą. O gal gražiai suvešėję medžiai nėra mūsų paveldas, tik kliūtis kelyje į pažangą.
Bet juk ne sau — vaikams tėvai puoselėja sodą. Neužauga medis nei per metus, nei per dvejus. Tokie barbariški projektai juk nėra gamtos nelaimė ar įsiveržusių svetimšalių užmojai. Juos rengia ir laimina mūsų žmonės. Turbūt dažnas iš jų ir medį yra sodinęs, ir tėvo ar senelio sodą vis aplanko. „Kaip žmogui“, jam turbūt gaila tų kertamų kaštonų. Bet užėmę postus valdininkai tampa tarsi nebe žmonėmis, nors į valdžią juk renkame žmones. Siekdami mūsų palankumo jie praveria net savo privatų gyvenimą, fotografuojasi su šeimomis, pabrėždami kad yra tokie pat, kaip ir mes. O įsisavindami milijonus pavirsta apgailėtinais projektų vykdytojais, kurių argumentai neatlaiko elementarios logikos.
Ne pirmą dešimtmetį stūksantys apgriuvę pastatai, „antiarchitektūra“ Birštono atsinaujinimui netrukdo, didžiausias stabdis — sveiki medžiai, nes reikia pasukti galvą, kaip rekonstruojant gatvę juos išsaugoti. Nebent protingai naudojat lėšas mažiau progų jas pasisavinti. Bet apie proto poreikį, turbūt, išvis derėtų patylėti. Vos ne visuotinio aukštojo išsilavinimo laikais įsigudrinome apsieiti be specialistų. Jei koks ir pasitaiko, tai jis pradeda trukdyti, nes jo argumentuose per daug logikos, o ir jausmų jis nesibaido. Nėra Birštone besirūpinančio kraštovaizdžiu, o ir architektūros grožybės šaukiasi dėmesio. Biudžeto stygiumi lig ir nesiskundžiame — būtų iš ko samdyti aukščiausios kvalifikacijos specialistus, bet gyvenimas rodo, kad galime apsieiti ir be jų.
Atrodo, tik ryžtingoji miškininkė Teresė Murauskaitė neabejoja medžių išsaugojimo idėja. Pasigirsta vis daugiau balsų, kad kitur iškirto — apsiprato, apsiprasime ir mes. Apsiprasime — dar ne su tuo žmogus apsipranta. Išgyvenome laiką, kai buvo griaunami kryžiai, bažnyčios verčiamos arklidėm. Čia viso labo tik medžiai. O gal ir be sveiko proto išmoksim apsieti? Būt gerai — Aukščiausiasis jį davė, manydamas, kad jis padės rojų žemėj susikurti, o ne trukdys.
Suaugę vaikai tebevažiuoja iš Lietuvos. Paskatų ir ūpo likti čia, gimtinėje kurti savo gyvenimą vis mažiau. O pažįstamas prisipažino, kad išgirdus apie kertamus sveikus medžius, naikinamą kaštonų alėją pirma mintis buvo tokia: niekada nebegrįžti į Birštoną. Bet čia taip gražu. Bus dar gražiau — negi mes kokie atsilikėliai, kad saugosim lietuviškus medžius — Europos sąjungos pinigų nereikia taupyti, pirksim olandiškus.
Gal dar ir senus tėvus reiktų miškan išvežti. Skambina iš kito Lietuvos krašto ir klausia: kaip tie tavo kaštonai, ar jau iškirto. Taigi, kad ne mano — mūsų. Ar ne dėl to ir niekieno?
2007-ųjų spalis
Nuotraukos — P. Kvedarienės
|
RSS Feed