Lietuvos krepšininkų pergalės pasaulio čempionate – jau praeitis. Mintys sukasi ne apie sportą – blykstelėjusi tautos dvasia ramybės neduoda. Kaip ją pakurstyti, kad ilgiau pabūtų, kad neužgestų, nuo automobilių nuėmus trispalves, sportininkams išvažinėjus po klubus, funkcionieriams atseikėjus varganas premijas. Tie vyrai – kaip Darius ir Girėnas, apie Lietuvą pasauliui pranešti pasiryžę, tarsi atgręžė mus pačius į save. Žiūrėkime, džiaukimės, didžiuokimės. Mes ne maži. Lietuva, tėvynė mūsų – juk ne ta vis įžūlėjanti valdininkijos armija, ne politikai su savo partijomis. Mūsų Lietuva – neužgesinama tautos dvasia. Ta pati, kuri degė Žalgirio mūšio lauke, kuri sutelkė į Vasario 16-ąją tautą atvedusius savanorius ir kuri išdidiems Lietuvos vyrams švietė pokario miškuos. Šiandieną jaunus žmones ta dvasia iš sočiausių amerikų parveda savon žemėn, kad lietuviais augtų jų vaikai. Krepšininkų atkaklumu, orumu ir stiprybe ji prabyla. Kokie apgailėtini Lietuvos dvasios šviesoje atrodo besistengiantys „būti su tauta“ ir besilankstantys Rytams ar Vakarams. Jie nežino, ką daryti su ta dvasia? Nei ją parduosi, nei privatizuosi – žybtels ten, kur nė nesitikėjai. Jiems keista, kad ir beviltiškomis sąlygomis ją kurstančių iš kažkur vis randasi ir kad negęsta tautos orumas.
Baigėsi dar viena Kovo 11-oji. Su šventinėm kalbom – meilės prisipažinimais Lietuvai, raginimais vienybės, susitelkimo. Ir su neištartais teisybės žodžiais. Jei vagį vagimi pavadinsi, o išdavikui neieškosi pateisinimų – vis dar būsi kaltinamas, kad skaldai Lietuvą. Arba visai neišgirstas liksi.
Ir toliau taip gyvensime? Skatindami švaistymą ir akių dūmimą, o nuostolius išdalindami visiems. Nė neįvardiję, kas kaltas, o kas ne? Vilsimės dar didesnės tolerancijos, ir vėl kviesime vienas kitą draugiškai už rankų susikabinti? Keistokas tas mūsų gerumas ar atlaidumas – tarsi būtume visi kalti.
O ką daryti tam, kuris nori gyventi oriai, kuris be daug ko gali apsieiti, tik be pagarbos sau – ne. Todėl aiškiai ir sako, kad jis nesikabins už rankų su išdavikais ar su vagim. Greičiau jau Lietuvą paliks ar net per langą iš devinto aukšto iššoks – taip tenusižemins.
Atrodo, tik profesoriui Arvydui Šliogeriui užkliuvo, kad aferų mūsų Lietuvoje – kur tik pasisuksi, bet aferisto – nė vieno. Gal dėl to ir neblėsta tas noras vieningo ratelio – suksimės toliau ir, matyt, dar greičiau dardėsime žemyn.
Kasmet kartojasi dienos, kuriomis nejučiom imame lyginti save su prieš mus gyvenusiais, aną Lietuvą kūrusiais ir ją gynusiais. Jie buvo idealistai, – atlaidžiai linkčiojame, o neretai ir su panieka tai ištariame.
Mes nebe tokie. Tamsuoliai anie buvo, atsilikę. Ne pavyzdys mums. Iš savo praeities kažkodėl vis Žemaitę ar Biliūną į dienos šviesą skubame ištraukti ir rodyti, tarsi netyčia užmiršdami mūsų aviacijos, tiltų inžinierių bei kitų mokslo žmonių pasiekimus. Bet jie juk buvo. Kaip ir gerai ginkluota Lietuvos kariuomenė.
Gal palengvėja, gal sąžinė aprimsta, kai tautos vardą garsinusius lakūnus ar su tėvynės okupacija nesusitaikiusius ir į miškus pasitraukusius Lietuvos vyrus idealistais pavadiname – šiandieniniu supratimu idealizmas su protu jau nebedera.
Kaltink nekaltinęs mūsų protėvius tamsumu, bet juk akis bado jų sveikas požiūris į mokslą. Užsimerkti tenka, kad nematytum. Bent vieną vaiką gerai išmokslinti, – ar ne toks buvo kiekvieno darbštaus ir doro Lietuvos ūkininko noras. Negi per menkas, ne išmintį ir supratimą bylojantis? Kas iš to, kad dabar kone visi diplomuoti? Pilna savivaldybė ponų ir jų tarnų, bet net kvietimo į Vasario 16-osios renginius nėra kam be klaidų parašyti. Tokia ta mūsų pažanga.
Gal tikrai verčiau užmiršti tuos protėvius, nes, akyliau jų gyvenimų lapus pasklaidžius, tik širdį suspaudžia. Savo Lietuvą jie kūrė ir gynė. Savo žemei vaikus dorais žmonėmis augino. Darbas, tikėjimas ir pasitikėjimas savimi buvo jų stiprybė.
Ir tu norėtum taip gyventi? Turbūt ne vien tu. Bet kieno dabar Lietuva? Viena žinai aiškiai: jei būtų tavo, tik pasijuoktum iš dabartinio sunkmečio – nedidelė bėda, kiek čia žmogui reikia. Bet kai kvailiu esi laikomas, juokai baigiasi.
|
RSS Feed