Rodos, jau net ne kritiškumo – sveiko proto vengiame. Jei būtų kitaip, ar įsileistumėm į savo gyvenimą „Lietuvos ryto“ bei televizijos žvaigždžių brukamas vertybes. Paburbėt paburbame, bet nė nepajuntame, kaip imame žaisti pagal jų primetamas taisykles, dalyvauti jų organizuojamose akcijose, lošimuose, balsavimuose, rinkimuose.
Nesuprantame, jog tuo parodome, kad pritariame joms? Juk galėtumėm ne tik paburnoti, bet ir neiti į mūsų tautos šventovę Arkikatedrą drebinančius renginius, neprenumeruoti to šeštadieninio bulvaro – „Lietuvos ryto“ su „Gyvenimo būdo“ priedu.
Nesutikau žmogaus, kuriam patiktų senosios J. Basanavičiaus aikštės Birštone rekonstrukcija, bet jos atidarymo iškilmėse dalyvavusių kažkodėl netrūko, paveldo niokotojai neliko vieniši, turėjo kam savo darbais pasigirti.
Tokia jau žmogaus prigimtis – elgtis kaip dauguma, dairytis, kur lengviau, kaip išvengti didesnių pastangų. Vilioja „greitasis maistas“. Ar ne dėl to ne vien skrandžiui – ir mintims jo netrūksta? Tarsi saugiais ramsčiais apsistatome galvojančiais už mus. O jie dažniausiai tik pasinaudoja mūsų tingumu, kartais gal ir baime ar nepasitikėjimu savo protu susivokti, vertinti – kad galėtų parodyti, kaip turėtume gyventi.
Džiaugiamės išvaduoti nuo mąstymo, kas mums teisinga ir tikra? O į tuos gelbėtojus turbūt nė neįsižiūrime. Negi jie protingesni vien dėl to, jog iš televizorių ekranų neišlenda ar kad iš kaimo žmogaus vis pasišaipo?
Juk turbūt ne vien švietimo, ir kitokias mūsų gyvenimo reformas dažniausiai daro anot Jono Kubiliaus „pilkieji, agresyvieji“. Jei pamėgintume savo galva mąstyti ir vertinti, gal ne į juos – į didesnius imtume lygiuotis.
Ar bent pasidomime tų televizinių ir laikraštinių „autoritetų“ darbais – ką išties jie yra nuveikę, ir kuo pranašesni už mus?
Jau paties dievulio taip surėdyta, kad esam skirtingi. Nevienodai atseikėta mums gabumų, grožio, sveikatos ar turtų. Bet nėra ko burnoti – kiekvienam numatyta ir vieta, ir užduotis.
Tik kad labai jau mes gudrūs – sujaukėme tą tvarką, įsivedėm pažangesnę, kai visi gali viską. Ir ministraut, ir žvaigžde sužibėt. Lyg ir teisinga būtų – išnaudojame tik nedidelę dalį savo galimybių. Bet norėk nenorėjęs, jos vis tik skirtingos kiekvieno iš mūsų. Ir to nepaslėpsi.
Kažin, kaip išsisuka mokytojas – jam tenka girti visų piešinius, visų rašinius ir nuraminti, jei kuris uždavinio neišsprendė, svarbu stengėsi. Neduok dieve, garsiai pastebėsi talentą, išskirsi gabesnį.
Šaunūs mes, gerai gyvenam, kai visi gali viską. Taip gerai, jog nė nesistebim, kad tokį trumpą mums skirtą laiką leidžiame sau apsieiti be Donato Banionio, Jono Kubiliaus, Sauliaus Sondeckio. Kažkaip tarsi netyčia nebėra jiems vietos. Ir tai tik kelios pavardės, atėjusios galvon.
Bet ar vaikai mums už tai atleis?
RSS Feed