Rodos, jau net ne kritiškumo – sveiko proto vengiame. Jei būtų kitaip, ar įsileistumėm į savo gyvenimą „Lietuvos ryto“ bei televizijos žvaigždžių brukamas vertybes. Paburbėt paburbame, bet nė nepajuntame, kaip imame žaisti pagal jų primetamas taisykles, dalyvauti jų organizuojamose akcijose, lošimuose, balsavimuose, rinkimuose.
Nesuprantame, jog tuo parodome, kad pritariame joms? Juk galėtumėm ne tik paburnoti, bet ir neiti į mūsų tautos šventovę Arkikatedrą drebinančius renginius, neprenumeruoti to šeštadieninio bulvaro – „Lietuvos ryto“ su „Gyvenimo būdo“ priedu.
Nesutikau žmogaus, kuriam patiktų senosios J. Basanavičiaus aikštės Birštone rekonstrukcija, bet jos atidarymo iškilmėse dalyvavusių kažkodėl netrūko, paveldo niokotojai neliko vieniši, turėjo kam savo darbais pasigirti.
Tokia jau žmogaus prigimtis – elgtis kaip dauguma, dairytis, kur lengviau, kaip išvengti didesnių pastangų. Vilioja „greitasis maistas“. Ar ne dėl to ne vien skrandžiui – ir mintims jo netrūksta? Tarsi saugiais ramsčiais apsistatome galvojančiais už mus. O jie dažniausiai tik pasinaudoja mūsų tingumu, kartais gal ir baime ar nepasitikėjimu savo protu susivokti, vertinti – kad galėtų parodyti, kaip turėtume gyventi.
Džiaugiamės išvaduoti nuo mąstymo, kas mums teisinga ir tikra? O į tuos gelbėtojus turbūt nė neįsižiūrime. Negi jie protingesni vien dėl to, jog iš televizorių ekranų neišlenda ar kad iš kaimo žmogaus vis pasišaipo?
Juk turbūt ne vien švietimo, ir kitokias mūsų gyvenimo reformas dažniausiai daro anot Jono Kubiliaus „pilkieji, agresyvieji“. Jei pamėgintume savo galva mąstyti ir vertinti, gal ne į juos – į didesnius imtume lygiuotis.
Ar bent pasidomime tų televizinių ir laikraštinių „autoritetų“ darbais – ką išties jie yra nuveikę, ir kuo pranašesni už mus?
Koks tiesus virsta medis. Nebeišmoksi tokio tiesumo. Lankstaisi kairėn, dešinėn, norėdamas įtikti ar patikti, žvalgaisi pirmyn ir atgal, bet, žiūrėk, numirsi, nei įtikęs, nei patikęs... O dar ir neištaręs — ne vien jausmų, ir minčių knibždėlyną sukėlė tie kertami medžiai...
Negalime pasigirti, kad Birštonas pirmauja versdamas suaugusius medžius ir taip žengdamas ateitin. Dabar visoje Lietuvoje tas pats — uoliai vykdomi tie keistoki projektai, finansuojami Europos sąjungos. Bet ar sąžiningi mokesčių mokėtojai bent nutuokia, kaip „paremia“ paveldo ir užgyvento turto išsaugojimą. O gal gražiai suvešėję medžiai nėra mūsų paveldas, tik kliūtis kelyje į pažangą.
Bet juk ne sau — vaikams tėvai puoselėja sodą. Neužauga medis nei per metus, nei per dvejus. Tokie barbariški projektai juk nėra gamtos nelaimė ar įsiveržusių svetimšalių užmojai. Juos rengia ir laimina mūsų žmonės. Turbūt dažnas iš jų ir medį yra sodinęs, ir tėvo ar senelio sodą vis aplanko. „Kaip žmogui“, jam turbūt gaila tų kertamų kaštonų. Bet užėmę postus valdininkai tampa tarsi nebe žmonėmis, nors į valdžią juk renkame žmones. Siekdami mūsų palankumo jie praveria net savo privatų gyvenimą, fotografuojasi su šeimomis, pabrėždami kad yra tokie pat, kaip ir mes. O įsisavindami milijonus pavirsta apgailėtinais projektų vykdytojais, kurių argumentai neatlaiko elementarios logikos.
Ne pirmą dešimtmetį stūksantys apgriuvę pastatai, „antiarchitektūra“ Birštono atsinaujinimui netrukdo, didžiausias stabdis — sveiki medžiai, nes reikia pasukti galvą, kaip rekonstruojant gatvę juos išsaugoti. Nebent protingai naudojat lėšas mažiau progų jas pasisavinti. Bet apie proto poreikį, turbūt, išvis derėtų patylėti. Vos ne visuotinio aukštojo išsilavinimo laikais įsigudrinome apsieiti be specialistų. Jei koks ir pasitaiko, tai jis pradeda trukdyti, nes jo argumentuose per daug logikos, o ir jausmų jis nesibaido. Nėra Birštone besirūpinančio kraštovaizdžiu, o ir architektūros grožybės šaukiasi dėmesio. Biudžeto stygiumi lig ir nesiskundžiame — būtų iš ko samdyti aukščiausios kvalifikacijos specialistus, bet gyvenimas rodo, kad galime apsieiti ir be jų.
Atrodo, tik ryžtingoji miškininkė Teresė Murauskaitė neabejoja medžių išsaugojimo idėja. Pasigirsta vis daugiau balsų, kad kitur iškirto — apsiprato, apsiprasime ir mes. Apsiprasime — dar ne su tuo žmogus apsipranta. Išgyvenome laiką, kai buvo griaunami kryžiai, bažnyčios verčiamos arklidėm. Čia viso labo tik medžiai. O gal ir be sveiko proto išmoksim apsieti? Būt gerai — Aukščiausiasis jį davė, manydamas, kad jis padės rojų žemėj susikurti, o ne trukdys.
Suaugę vaikai tebevažiuoja iš Lietuvos. Paskatų ir ūpo likti čia, gimtinėje kurti savo gyvenimą vis mažiau. O pažįstamas prisipažino, kad išgirdus apie kertamus sveikus medžius, naikinamą kaštonų alėją pirma mintis buvo tokia: niekada nebegrįžti į Birštoną. Bet čia taip gražu. Bus dar gražiau — negi mes kokie atsilikėliai, kad saugosim lietuviškus medžius — Europos sąjungos pinigų nereikia taupyti, pirksim olandiškus.
Gal dar ir senus tėvus reiktų miškan išvežti. Skambina iš kito Lietuvos krašto ir klausia: kaip tie tavo kaštonai, ar jau iškirto. Taigi, kad ne mano — mūsų. Ar ne dėl to ir niekieno?
2007-ųjų spalis
Nuotraukos — P. Kvedarienės
RSS Feed